Žuvys ir vėžys
| Žuvys ir vėžys |
|---|
| Lietuvių etiologinė sakmė |
Žuvims ir vėžiui buvo paskirta atgaila. Atgailavo jie medy. Kai pasibaigė atgaila, dievas juos paleido vandenin. Gera žuvelei vandeny – ir plaukia sau. Iš to didelio džiaugsmo pasakė:
– Aš galiu ir be dievo gyvent!
Dievas užpyko ant žuvies už tokį pasakymą ir paleido žveją, kad ją pagautų.
O vėžys atgailavo aklas. Įleido jį vandenin, ir jau plaukia jis. Taip gera!
– Palauk, vėžy, – sako dievas, – aš tau akis įdėsiu.
– Kišk užpakalin, – atsakė vėžys.
Dievas ir įkišo užpakalin.