„Dviejų skatikų“ archeologams

Iš Vikišaltiniai.
„Dviejų skatikų“ archeologams
Lazdynų Pelėda
Išspausdinta „Viltyje“, 1911 m., Nr. 88


Lenkų laikraštėlio „Dwa grosze“ Nr. 190 aš beesanti paimta nagan. Visai nesiteisinsiu: žmonių nuomonės, kurie rankioja žinias, pridėję ausį į duris arba įsižiūrėdami pro rakto skylutę vidun trobos, visiškai man nerūpi. Man tik rūpi gerbiamojo klebono rimtis, taigi pasakysiu, kaip iš tikro buvo.

Aplankius visas įdomias vietas Kėdainiuose, panorėjau pamatyti senovės lietuvių dievaičio stovylėlio, kuris esąs mūro bažnyčioje. Nuėjau tenai, - gi sužinojau, kad prieš keletą metų „broliai lenkai“ pajutę simpatiją tam dievaičiui ir teikęsi jį išsivežti. Taigi nebepamačiau.

Iš senovinių brangenybių tarp nieko neteko man pamatyti. Tarp senobinių bažnyčios nudėvėtų apdarų radau tik lininio audeklo ryzelį, bet ir to duoti man griežtai atsisakė klebonas. Taigi „dwógroszowi archeologowie“ gali kada nors išvysti visą tą skurlių krūvą ir padžiuginti savo mokslingas akis. Medinėje bažnyčioje taip pat radau tik krūvą skurlių. Jų tarpe buvo sena kapa raudono aksomo, kurią peržiūrėjusiu su klebonu buvome nutarusiu padaryti du arnotu. Bet, geriau ją pavarčius ir įsitikinus, kad aksomas sudrunijęs ir nieko nevertas, atidaviau atgal. Rūpestingieji „dviejų skatikų“ mokslo vyrai, jei netiki, gali tai patys patikrinti.

Ką dėl Slucko juostų, tai apie jas esu pasakojusi savo tetoms, pas kurias gyvenau, būdama Kėdainiuose, o gerbiamasis mokslininkas tai nugirdo už sienos, prie kurios ausį priglaudęs surinko medžiagą savo provokacijai. Taigi juostos nė vienos negavau niekur, tik esu jas dvi mačiusi, ką gali padaryti ir „Dwóch groszy“ korespondentas. Adresas šitoks: Surviliškio bažnyčia. Pusė juostos jau prie kapos, antra surinkta arnotan. Antroji juosta yra nuosavybė mano dėdės kunigo, taip pat, kaip ir aš, lietuvio, taigi ir čia vilniškiai Krokuvos muziejų rūpintojai nieko nepeš - tikinu. Pasivažinėti, pasižiūrėti vis dėlto, davus kelias grivinas zakristijonui, gali kiekvienas.

Iš Kėdainių bažnyčios pasiėmiau darbo: pertaisyti iš penkių palaikių arnotų nors du. Bet ir tai reiks gerai galva pasukti, nes sudruniję. Nei ant vieno neradau jokios metų skaitlinės, kaip tai sakosi mokslininko akys mačiusios pro rakto skylelę.

Turiu dar keletą suplyšusių bursų ir penketą stulų kąsnelių, pasiėmiau juos pavyzdžiams senobinio siuvinėjimo, nes darbuojuosi lietuvių stiliui ir tai man yra reikalinga. Kiekvienam archeologui galiu tai parodyti, bet tikram mokslo žmogui, tik ne tokiems, kurie atlieka reikalą pasislėpę už durų.

Nepasiklausus brolių lenkų leidimo, esu surinkusi daugybę medžiagos savo literatūros darbui. Yra tat pasakojimai, legendos, patarlės, dainos. Rasit, ir mūsų dvasia turėtų vietą Krokuvos muziejuje? Jeigu taip, mėginkite ją sugauti ir suraišioję viržiais nuvežti ir pavožti po stiklo puodu muziejuje. Bet manau, tai būtų pavojingas darbas, nes stiklas sprogtų.

1911 m.