(Joja karan pats karalius)

(Joja karan pats karalius)
Marija Konopnicka

Vinco Kudirkos raštai, tomas I, 1909.
Vertė Vincas Kudirka.

I.

Joja karan pats karalius:
Žvengia žirgas, kasa žemę,
Triūbos skardžiai aida ore —
Garbę ir guodonę lemia.

Ein Jonužis į tą karą:
Šiurkštūs vėjai staugti ima,
Ūžia, ošia žalios girios —
Liūdną lemia tai likimą.

Praded kovą, švilpia kulkos,
Lygumoj kareiviai spinta.
Kaip liūtai karaliai imas,
O tyliai Jonužiai krinta.

Grįžt karalius apgalėjęs,
Žirgą jo nišlaiko tarnas
Miršta pažeistas Jonužis —
Jau aplink jį suka varnas.

Su varpais sutink karalių,
Pokilius visur jam ruošia,
Kvietkomis iškloja kelią,
Vainiku jo galvą puošia.

O Jonužį kad lydėjo,
Verkė giminės, matutė…
Tik javai liūdnai lingavo,
Tik raiba kukau gegutė.


II.

Dievuli mano, ko gi tu leidi
Šaltąją rasą,
Matydams mane bado prispaustą,
Nuogą ir basą?
Ar nepakanka, kad žmogus verkia
Čia ant žemelės,
Sidabro tartum ašaras lieja,
Lyg tos naktelės?

• 
  

O kad tiktai aš tyčia nueičiau
Laukan mūs tyrą
Ir suskaityčiau, kiek ten ant dirvų
Ašarų byra…
Iš tokių sėklų tai baisu būtų
Pasėlį pjauti:
Visi juk pėdai būtų raudom —
Kraujo įšplauti.

• 
  

Sulauksim rytą spindulius karštus
Saulės šviesiosios —
Sugers jie visą rasą nuo dirvų,
Pievos žaliosios.
O kad galėtų ašarų mūsų
Jūrės išsekti,
Tam, Dieve mielas, visa pasaulė
Reiktų uždegti.


III.

Trys takai iš buto eina
Ten, kur lemia žmogui dalį:
Viens tiesiog per slenkstį veda,
Kur laukelį dirb begalį
Kits — po kairei, kur iš tolo
Karčiama marga vilioja;
Trečias — ant kapų, kur guli
Gentys, žemėms užsikloję.

• 
  

Ant to pirmo darbininkų
Prakaitas į rasą virto.
Ant to antro vaiks nudriskęs
Juokiasi iš tėvo girto.
O ant trečio kapo stovi
Įkasti juodi kryželiai,
Rytmečiais žiogai ten čirškia,
Verkia ten balti berželiai.

• 
  

Tais tiktai takais sermėgiai
Per vargus, išblyškę, breda.
Kas gi jiems parodys taką,
Kurs į dvasios svietą veda?


IV.

Daug gražių žvaigždelių
Danguje ten spiečia.
Nemanyk, varguoli,
Kad tai tau jos šviečia.
Ta, kur aiškiai žiba
Viršumi pušyno,
Lyg saulelės sklypas —
Pono, mūs kaimyno.
Šitoji auksinė,
Kur tenai iš šono
Ant upelio spingso —
Kunigo klebono.
Štai, štai trečioji,
Ta pasidabruota,
Kur tarytum mirksi —
Vargamistrai duota.
Mat visi žvaigždelėms
Pasigirti gali,
Tau tiktai netenka,
Vargdieni — bedali!
Kitąsyk žvaigždes juk
Dievas iš malonės
Uždegė mat lygiai,
Pasakoja žmonės.
Ponų ne varguolių
Nieks tad neregėjo
Ir kiekviens paskirtą
Žvaigždę sau turėjo,
Kad suspaudė skurdas
Žmogų neturtingą,
Skyrė sau žvaigždynai
Kelia ypatingą:
Ponų vis da žiba,
O žmonių išmirę —
Ašaromis tapę…
Į laukus subirę.


V.

Žagrę į ranka tas tik teima,
Kas numylėjęs žemę tą juodą,
Žino, kaip gilų arti arimą,
Kas šaltai rasai nepasiduoda,
Kas laukų žino kalbos posmus —
Ašaras ir skausmus.

Tas tik akėčias traukti tegali,
Jau išbandytas ant tų kalnelių,
Kas yr vargingą perspėjęs dalį
Šitų sermėgių mūsų žmonelių,
Kas, kaipo brolis, išties rankas
Į pirtis jų menkas.

Tam tiktai tinka dalgis iš dieno,
Ateityje kas tikis kirtimo,
Kas tylią naktį laukia iš vieno,
Užtekant aušrą, dvasios kvepimo,
Kas jau ne kardo — norago šauk.
Jūs, atšalėliai, lauk!