1324 m. Popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Tebus jums žinoma, kad mes... pasiųstieji nuo ponų apaštališkojo sosto legatų, nuo pono arkivyskupo ir nuo Rygos miesto tarybos pas Lietuvos karalių ... atvykome į jo miestą Vilnių šeštadienį po Visų šventųjų šventės; apie mišparų metą jis pakviesdino mus pas save.

Kai atvykome pas jį, jis sėdėjo su tarėjais savo menėje; mes įteikėme jam ponų legatų, pono arkivyskupo, Eželio ir Dorpato vyskupo bei Rygos tarybos laiškus; jis juos priėmė maloniai.

Paskui jam pasakėme, kad pagal apaštališkojo viešpaties ir aukščiau paminėtų ponų pavedimą turime su juo aptarti reikalus; jis atsakė, kad tas laikas nepatogus, nes mes atėjome tiesiog iš kelionės ir po jos nuovargio mes turį pailsėti, būti geros ir džiaugsmingos nuotaikos.

Sekantį rytą mes nuėjome pas brolius pranciškonus klausyti mišių ir prieš mišias kalbėjomės su broliu Mikalojum, klausdami jį, ar karalius yra to paties nusistatymo, kaip jis buvo rašęs apaštališkajam viešpačiui ir visam pasauliui, primygtinai prašydami jo patarimo; iš jo mes sužinojome, kad jis priklauso karališkajai tarybai; [jį prašėme], kad dėl krikščionybės meilės mus pamokytų, kokiu būdu mes galėtume atlikti apaštališkojo viešpaties mums pavestą reikalą; jis atsakė, kad ankstesnis [karaliaus] nusistatymas yra pakitęs tiek, kad jis visai nebenorįs priimti Kristaus tikėjimo; tačiau jokio kito patarimo iš jo negalėjome išgauti ir taip įėjome į bažnyčią klausyti mišių.

Po mišių kalbėjomės su broliu Henriku ir Bertoldu, broliais pranciškonais, teiraudamiesi patarimo, kaip ir ankstesniu atveju; jie atsakė, kad karalius turėjęs gerą pasiryžimą, bet, deja, susiklosčius kitoms [aplinkybėms], jis visiškai pasikeitęs ir pasidaręs priešingas; jie patys per visus metus nėra buvę jo taryboje, o dalyvaudavo tik brolis Mikalojus, kurį jie net įtarė dėl tos nelaimės ir dėl atsigręžimo nuo to kilnaus pasiryžimo, kuris gavo pradžią šventosios dvasios įkvėpimu.

Tuo tarpu, kai buvome mišių, karalius pasiuntė [pakviesti] brolį Mikalojų; mes gi po mišių norėjome grįžti į svetainę, brolio Bertoldo lydimi; atvyko karaliaus pasiuntinys ir pašaukė brolius Bertoldą ir Henriką pas karalių.

Po valgio karalius pasiuntė [žmogų] pakviesti mus; atėję mes radome jį savo menėje drauge su savo tarėjais, kurių buvo apie dvidešimt; tai mums labai nepatiko, nes tikėjomės jį rasti patį vieną.

Po to, kai pasitarėme tarpusavyje, mums tapo aiškus tas jo sumanymas: iš čia mes supratome, jog jis yra atsisakęs [ankstesnio pasiryžimo]; norėdami laimėti jo palankumo, mes pradėjome kalbėti apie ponų [legatų] atvykimą ir apie procesą prieš [teutonų ordino] brolius ir apie belaisvių ir jų turtų sugrąžinimą po taikos sudarymo; dėl to jis labai dėkojo ir džiaugėsi.

Paskui jam papasakojome, kokiu būdu jis savo laiškus buvo pasiuntęs ponams Rygos tarėjams, pažymėdamas, kad negalįs siųsti savo pasiuntinių į tą miestą su laiškais, nes praėjusiais metais jis pasiuntė pasiuntinį į tą miestą, o jis kelyje buvo suimtas, badu marintas ir žiauriai nukankintas; jis prašęs [Rygos] tarėjų, kad jie patys ką nors iš saviškių nusiųstų su jo laiškais ir jo reikalais pas apaštališkąjį viešpatį ir kad nesigailėtų išlaidų, nes atėjęs laikas, kuris tuo nežymiu daiktu sprendžia tikrai didelį dalyką; dėl to apsidžiaugę tarėjai pasiuntė mane ... su jūsų laišku pas viešpatį mūsų aukščiausią kunigą, kuris, tarpininkaujant ponui arkivyskupui, jūsų laišką priėmė su neapsakomu džiaugsmu ir liepė sekančią dieną sušaukti į konsistoriją kardinolus ir jiems išdėstė jūsų valią pagal tai, kas buvo rašyta jūsų laiške; ten buvome ponas arkivyskupas ir aš.

Bet [popiežius] taip greitai negalėjo rasti tinkamų asmenų tokiam dideliam ir išganingam darbui įvykdyti; tačiau, praėjus vos trumpam laikui, jis pasiuntė garbinguosius Kristuje tėvus ir ponus ... su pilnais įgaliojimais pagal jūsų pageidavimą, kaip jūs buvote rašę apaštališkajam viešpačiui ir arkivyskupui; jie, laiminant viešpačiui, sveiki atvyko į Rygą drauge su ponu arkivyskupu, o mus pasiuntė pas jus, norėdami perduoti linkėjimus, kad jūsų reikalai klostytųsi vis geriau; jie yra pasiųsti parengti jūsų atsivertimą, kurio siekdami ir jus, ir jūsų tėvai yra padėję daug pastangų; su dideliu nekantrumu jie nori jus pamatyti, nes jie yra pasiųsti dėl jūsų išganymo ir dėl jūsų karalystės išaukštinimo.

Po to karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs apaštališkajam viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui.

Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti.

Tada jis atsakė, kad nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta. „Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane velnias".

Paskui jis tvirtino, jog apaštališkąjį viešpatį jis norįs laikyti tėvu, kaip rašė, nes „jis yra vyresnis už mane; ir kitus tokius [asmenis] laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiu būdu laikysiu tėvu, nes jis yra vyresnis už mane; o tuos, kurie vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane - sūnumis"; krikščionims jis leidžiąs savo die vą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, „o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą".

Ir, trumpai pasakius, jis ištisai patvirtino laiškų turinį, išskyrus tiktai krikštą, - kad jis nenorįs krikštytis. Ir dėl to jis pasakė tokius žodžius: „Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį pikta: jie ėmė nelaisvėn vyskupus, grūdo juos į kalėjimus ir laikė ten dideliame varge, kol jie nesutiko su jų norais, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius išžudė, Rygos miestui padarė didžiausios žalos ir nieko neištesėjo, ką jie priesaikomis buvo pažadėję nuo pat pirmojo tosios krikščionybės daigyno atsiradimo; akivaizdžiausiai tai įvyko praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai buvo čia, jų visų pritarimu, be jokios prievartos visų krikščionių vardu sudarė taiką ir ją priesaikomis patvirtino ir, be to, pabučiavo kryžių, o tučtuojau po to jie visiškai nieko nesilaikė, ką buvo priesaikomis sutvirtinę, nes nužudė mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome sutarę, pasiunčiau patvirtinti taiką; bet ne tik juos, o daugelį kitų ir daugelį kartų jie žudė, grobė, rakino pančiais ir žiauriai su jais elgėsi; todėl dėl tokio [jų elgesio] nebetikiu visomis jų priesaikomis".

Sekančią dieną mes nuėjome į pranciškonų bažnyčią ir išklausėme mišių. Po mišių, kai jau buvome sugrįžę į savo svetainę ir pavalgę, karalius atsiuntė pas mus savo pasiuntinius iš tarybos [žmonių], kurie teiravosi mūsų, ar mes norime laikytis taikos, kuri buvo sudaryta, ir kurie [iš taikos sutarties dalyvių] nori laikytis ir kurie nenori laikytis, ir ar yra tokių, kurie nori laikytis taikos; jis pats esąs pasirengęs laikytis taip, kaip pasižadėjo, o tuos, kurie nenorį jos laikytis, jis pats pasiryžęs priversti juos laikytis jėga; taigi tuo reikalu jis prašė atsakymo.

Mes, pasitarę tarpusavyje, atsakėme, kad dabar, kai karalius yra atsisakęs to savo kilniojo sumanymo, apie kurį jis pranešė apaštališkajam viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui, nežinome, ką sumanys daryti ponai pasiuntiniai, arkivyskupas ir jo sufraganai; bet jei jis nutartų pasiųsti savo pasiuntinius drauge su mumis, tie jį geriau galėtų painformuoti dėl taikos laikymosi ar nesilaikymo.

Šitas [pasiūlymas] jam patiko su ta sąlyga, kad mes paimtume tuos pasiuntinius savo atsakomybėn, kad jie galėtų saugiai nuvykti ir sugrįžti; taip ir padarėme.

Paskui, sekančią dieną, karaliaus vertėjas, krikščionis, pakvietė mus į pranciškonų buveinę. Ten radome jo, būtent, karaliaus, įgaliotinį su jo tarėjais; drauge dalyvavo broliai dominikonai ir pranciškonai; taigi tasai karaliaus įgaliotinis paklausė pranciškonų, kas parengė pirmąjį laišką, pasiųstą apaštališkajam viešpačiui.

Brolis Henrikas atsakė, kad jis parašęs laišką, su kuriuo karalius į [Rygos] miestą pasiuntė savąjį pasiuntinį, su kuriuo kelyje buvo pasielgta netinkamai, nes jis buvo įmestas į kalėjimą ir badu marintas, tačiau laiškas viešpačiui popiežiui buvo nugabentas.

Tada jis paklausė brolio Bertoldo, ar ne jis parašęs laišką [apie tai], kad karalius norįs krikštytis.

Tąsai atsakė, kad parašęs paskutinį laišką, kuris buvo pasiųstas per Rygos tarybą, ir jame užrašęs tik tai, kas buvo padiktuota karaliaus: kad jis norįs būti klusniu sūnumi ir pasiduoti šventosios motinos bažnyčios globai, priimti krikščionis ir, trumpai tariant, platinti Kristaus tikėjimą, nes jis supratęs, jog gyvena klaidoje.

Įgaliotinis taip atsakė: „Taigi tu prisipažįsti, kad jis tau neliepė rašyti apie krikštą?"

Tada patsai Bertoldas ir brolis Mikalojus iš dominikonų ordino atsakė ir mes visi [atsakėme], kad būti klusniu sūnumi ir pasiduoti šventosios motinos bažnyčios globai yra ne kas kita, kaip pasikrikštyti.

Tada įgaliotinis ir brolis Mikalojus atsakė, kad brolis Bertoldas yra tasai, kuris taip supainiojęs karaliaus reikalus, ir, taip pareiškę, išėjo.

Išeinant jiems, mes prisispyrę prašėme įgaliotinį, kad gautume galimybę pasikalbėti su karaliumi vienui vieni ir asmeniškai; jis pasakė, jog pranešiąs karaliui.

Tačiau kitą dieną karalius atsiuntė tą patį savo įgaliotinį su kai kuriais kitais iš savo tarybos, kurie turėjo su mumis slaptai pasikalbėti, nes asmeniškai karalius negalėjo su mumis kalbėtis, kadangi jis buvo užsiėmęs totoriais.

Ir tokiu būdu mes pradėjome jiems dėstyti visą reikalą pagal tai, kaip mes buvome įpareigoti mūsų valdovų, ir, kiek įmanydami, išaiškinome jiems, prašydami, kad jie per pasitarimą paaiškintų karaliui, kad, jei jis pasiliktų tvirtas ir pastovus savo gerame sumanyme, jis ir visa jo giminė pasiektų tokios garbės, kokią turi šioje žemėje bet kuris krikščionių karalius, ir dar didesnės, o taip pat išaukštintų savo karalystę.

Be to, [pasakėme], kad apaštališkasis viešpats suteikė tiems mūsų ponams legatams visą valdžią, kurią jis turi asmeniškai, ir [galią] kiekvieną karaliaus pageidavimą išpildyti dvigubai gausiau; trumpai tariant, jis gali pasidaryti toks galingas ir didelis valdovas bei karalius, koks begali būti šiame pasaulyje.

Be to, mes paprašėme, kad jis [karalius] pasiųstų atsakymą ponams mūsų legatams, arkivyskupui ir miestui savo laišku; jie pasakė, kad karalius norįs tai padaryti ir pasiųsti jį su savo pasiuntiniais; [tačiau] jis to nepadarė.

Šie yra dalykai, kurie įvyko vėliau ir kuriuos slapta išgirdome apie šį reikalą.

Paskui mes išgirdome iš brolio Henriko, brolio Bertoldo ir kitų brolių ir net pasauliečių, kad Prūsijos broliai davė daug drabužių ir brangenybių įtakingesniems Žemaičiuose ir kad dėl to jie sukilo prieš karalių, sakydami, kad, jei jis priimsiąs tikėjimą, jie [esą pasiryžę] nukariauti jį patį, jo sūnus bei visus jo šalininkus ir, padedami teutonų namo brolių, išvaryti iš jo karalystės ir visai išnaikinti.

Tokie grasinantieji žodžiai daug kartų tais metais buvo kartojami karaliaus akivaizdoje; panašius grasinančius žodžius prieš jį kalbėjo ir rusai; dėl to karalius esąs atsigręžęs nuo tikėjimo, kad net nedrįstąs daugiau kalbėti apie krikštą.

Be to, iš tų pačių brolių pranciškonų girdėjome, jog jie girdėję iš vieno dominikono, brolio Mikalojaus draugo, o taip pat ir mes iš jo lūpų išgirdome, bet tik slapta mūsų ratelyje, kad brolis Mikalojus jam pasakęs tokius žodžius: „Vieną kartą aš sėdėjau su karaliumi susitikimo metu; tada karalius pradėjo kalbėti apie savo atsivertimą, prašydamas mano patarimo, ką daryti. Aš atsakiau: man atrodo, kad jūs neišmintingai darote; jūs išsirinkote tėvu Rygos arkivyskupą, o jis pats negali apsiginti, nes ilgą 12 metų laikotarpį išsėdėjo Romos mieste savaisiais reikalais ir dar ligi šiol nepabaigė; todėl kokiu būdu jus apgins tas, kuris pats negali sau padėti, o apaštališkasis viešpats yra taip toli, kad anksčiau, negu jis ateis jums į pagalbą, jūs būsite visiškai ir ištisai sunaikintas; bet jei jūs norite tuo keliu eiti, tada jūs turite išsirinkti kitą, galingą karalių, pavyzdžiui, Vengrijos arba Bohemijos karalių; jie galėtų jus apginti bei apsaugoti". Dar daug dalykų šituo klausimu girdėjome, tačiau negalime prisiminti.

Paskui, kai jau turėjome išvykti, nuėjome pas karaliaus vertėją tėvą Henekiną ir pasakėme jam tokius žodžius: „Henekinai, tu esi krikščionis žmogus ir privalai mylėti Kristų ir krikščionių tikėjimą; tai tu, kaip mes žinome, ir darai iš visos širdies. Mes tave labai prašome krikšto, kurį tu priėmei, vardu pagalvoti apie savo sielos išganymą ir apie paskutinį Kristaus teismą, kur kiekvienas turės atiduoti apyskaitą apie visus savo regimus ir slaptuosius darbus, pasakyti mums tiesą, ar karalius buvo taip sumanęs, kaip jis parašė viešpačiui mūsų aukščiausiajam kunigui dėl savo atsivertimo ir Jėzaus Kristaus tikėjimo priėmimo, nes mes sužinojome, jog tu buvai vertėju tarp karaliaus ir brolio Ber[toldo], kai tas rašė aukščiau minėtą laišką".

Jis atsakė į tai, tik prašydamas, kad tai, ką jis pasakys, mes išlaikytume paslaptyje kaip per išpažintį, nes, jei kas sužinos, jisai neteksiąs gyvybės: „Jūs, ponai, taip giliai sujaudinote mane [savo prašymu], kad aš turiu jums pasakyti tiesą. Aš žinau, kad karalius tvirtai buvo pasiryžęs atsiversti, nes su dideliu noru parašydino laišką; bet kodėl jis nuo to atsisakė, nežinau; žinoma, velnias pasėjo savo sėklą; vėl, kaip pirma, prašau jus išlaikyti tai paslaptyje".

Vėliau dar girdėjome iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, jog karalius tuo metu, kai mes ten buvome, po pasikalbėjimo su mumis, pasiėmęs su savim savo giminaitį Erudą, pasitraukė į savo miegamąjį ir visą naktį labai graudžiai verkė ir, padaręs pertrauką, vėl pradėjęs verkti; ir taip jis daręs tris kartus kiekvieną naktį; taigi pagal tai ta moteris galėjo spręsti, jog jis taip darė dėl to, kad buvo priverstas atsitraukti nuo savo pradėtojo sumanymo.