1324 m. Rygos miesto tarybos laiškas Liubekui
Garbingiems ir kilniems vyrams ponams Liubeko tarėjams Rygos miesto tarėjai [siunčia] atsidavimo ir pagarbos pareiškimą, [linkėdami] visokių gėrybių gausybės.
Kai kurių patikimų liudininkų pranešimu ir net iš autentiškų raštų, būtent, iš oficialių dokumentų, tapo mums žinoma, jog teutonų namo ordino broliai savo laiškais jums labai biauriai apšmeižė mus ryšium su Lietuvos karaliaus laiškais, kuriuos jums, tarpininkaudami tam karaliui, pasiuntėme praėjusią vasarą; minėtieji broliai teigia, kad tie [laiškai] esą mūsų parašyti ir aprūpinti antspaudu; mes savo tiesos žodžiu patvirtiname, kad tokio dalyko mūsų [elgesyje] nei dievas nei žmonės neregėjo ir nepatyrė, lygiai taip pat ir tame, kad taikos sutartis yra tikra.
Iš tikrųjų, Livonijos ir Estijos žemių valdovai, o visų pirma minėtojo ordino broliai - visi vieningai ir susitarę, bet kiekvienas atskirai - pasiuntė oficialius pasiuntinius pas tą aukščiau minėtą Lietuvos karalių, kad jie ištirtų ir patikrintų teisingumą tų nuostatų, kuriuos jie sužinojo iš laiškų, pasiųstų paties karaliaus jums ir kitiems žymiesiems miestams ir kitų [miestų] valdovams Teutonijoje ir mūsų, Rygos, provincijoje.
Kai tie pasiuntiniai nuvyko pas kalbamąjį karalių su jo laiškais, kuriuos minėjome aukščiau, ir po to, kai jie buvo perskaityti ir sutikrinti visų pasiuntinių akivaizdoje, karalius ryšium su tuo viešai pripažino savu prie rašto prikabintąjį antspaudą, o taip pat straipsnius, kurie buvo suformuluoti laiškuose pagal jo tartuosius žodžius. Ir vėlei karalius, paklaustas, ar jis stengsis laikytis minėtųjų straipsnių, atsakė: „Tegul atvyksta pas mane viešpaties popiežiaus legatai, kurių atvykimo laukiu su didžiausiu nekantrumu; o ką aš turiu savo širdyje, tai žino tik dievas ir aš". Ir tokiu būdu kiekvieną tų laiškų straipsnį jis tikrai patvirtino savaisiais svarstymais, kaip ir visi minėtieji iš to karaliaus grįžę pasiuntiniai... liudijo.
Todėl minėtieji pasiuntiniai sudarė tvirtą taiką su tuo karaliumi ir jo žmonėmis visų krikščionių vardu ne iš baimės ar prievartos, bet atsižvelgdami į neatidėliotiną reikalą ir naudą krikščionybei.
Ją [pripažino] aukščiau minėtieji pasiuntiniai ir visų pirma minėtųjų teutonų namo brolių pasiuntiniai, būtent, brolis Jonas iš Levenborgo, Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas Bramhornas; jie, paklausti garbingo riterio, vieno pasiuntinybės dalyvio pono Voldemaro iš Rozeno, keturiais atvejais atsakė, jog iš savojo teutonų namo ordino pusės jie turį visišką laisvę ją sudaryti ar jos atsisakyti; visų pirma minėtieji broliai savo ir ordino vardu, o kiti pasiuntiniai drauge su paminėtaisiais broliais, pasiųstais išvardytų žemių valdovų, savo ir savo valdovų vardu prisiekė jos nepažeisti ir saugoti; ir raštus, sudarytuosius dėl minėtos taikos, išvardytieji broliai sustiprino savo antspaudais drauge su kitų visų pasiuntinių antspaudais, atiduodami vis minimajam karaliui kalbamosios taikos paliudijimui ir garantijai, kaip jūs pamatysite minėto rašto nuoraše, kurį šio laiško įteikėjas turi parodyti jums ir kitiems, kad [jį galėtumėte] palyginti su. minėtojo karaliaus atsakymu, minėtų pasiuntinių pateiktais klausimais ir su kitais tų laiškų straipsniais, išdėstytais plačiau.
Taigi teutonų namo broliai atsisakė tos taikos, nors jų aukščiau minėtieji pasiuntiniai, kaip sakyta, sudarė tvirtą taiką, davę nurodytojo ordino vardu priesaiką ir dėl tikrumo paženklinę ją savo antspaudais; [jie nusikalto] dievui, teisingumui ir [daro] sunkų nuostolį visiems Livonijos ir Estijos krikščionims ir tiems sutarties dalyviams, kurie nepritaria tiems broliams ir neatsisako nuo kalbamosios taikos, būtent, ponui Eželio vyskupui ir jo diecezijai, Dorpato miestui ir mums.
Todėl mes, viešpačiui laiminant, jokiu būdu nenorime tapti priesaikos laužytojais ir kitų tokiais būti laikomi; o jie viešai ir slaptai visokiomis, kokiomis tik begali, klastomis jai [sutarčiai] priešinasi, ir toji [priežastis] mums yra aiškesnė, negu kitiems.
Iš tikrųjų, tik šią žiemą minėtojo teutonų namo ordino magistras ir broliai, bučiuodami kryžių, sudarė taiką su rusais Naugarde tomis sąlygomis, kad visiems mūsų bendrapiliečiams, kurie atvyksta į Naugardą, būtų atimama laisvė ir turtas; taigi tie rusai minėtųjų mūsų piliečių turtą pasiėmė, o juos pačius išdavė kalbamiems broliams; tai oficialiai visų akivaizdoje večėje ir taryboje paskelbė kunigaikštis ir posadnikas ten pat Naugarde, tokį atsakymą davė tie patys naugardiečiai kai kuriems mūsų piliečiams: esą, jie pasisavinę visai ne užgintu būdu ir kad jų gyvybės ir turto atžvilgiu jie pritaikę teisės numatomą apsaugą; tik bendra ten buvusių tada pirklių iš jūsų miesto ir kitų miestų pagalba jie buvo paleisti visiškon laisvėn; už tai jums ir jiems esame be galo dėkingi.
Tačiau netrukus po to, kai į Naugardą atvyko aukščiau minėtasis brolis Otonas Bramhornas - jis, kaip buvo sakyta, Lietuvoje drauge su kitais pasiuntiniais sudarė žinomąją taikos sutartį, davęs priesaiką savo ir savo čia dažnai minimo ordino vardu, - jis, remdamasis anksčiau sudarytąja sutartimi, vėl suėmė kai kuriuos ten, Naugarde, tada pirmiau paleistuosius mūsų pasiturinčiuosius piliečius; tik dievo malonės ir tų pirklių, apie kuriuos buvo kalbėta, palankumo bei pagalbos dėka jie vėl buvo išvaduoti iš kalėjimo ir paleisti į laisvę.
Tokių ir kitokių nepakenčiamų nuoskaudų jie mums padaro nebaudžiami ir neįspėdami tik dėl to, kad mes, dievo malonei mus saugant, kaip anksčiau sakėme, nenorime ir patys būti, ir kitų būti laikomi priesaikos laužytojais ir neneigiame, kaip to nori minimieji teutonų namo broliai, žinomosios taikos sutarties.
Bet dėl to, kadangi Varmijos vyskupas ir bažnyčios kapitula (galimas daiktas, kitų asmenų skatinami) pradėjo rašinėti, jog mes, esą, geisdami įsigyti laikinų, greitai išnykstančių turtų, neva nusikalstamu, ydingu klastingu bei klaidingu būdu ieškodami prasimaitinimo, esame įžūliai sufabrikavę laiško pradžioje minėtus dalykus, - taigi į tai atsakome ir norime jums visiškai aiškiai pareikšti, kad mes, kiek tai priklauso nuo mūsų, nutarėme dėti pastangas stiprinti žinomąją taiką ir per mūsų pasiuntinius drauge su kitais anksčiau minėtų kraštų - Livonijos ir Estijos - valdovų pasiuntiniais atvirai veikti visos krikščionybės naudai; tačiau, iš kitos pusės, mums skaisčiau už šviesą aišku, kad minėtieji teutonų namo broliai stengiasi sulaužyti kalbamąją taiką dėl prekių, kurias jie turi susikrovę savo pilyse, būtent, Daugpilyje, Mintaujoje ir Rozitėje, o taip pat kituose pasienio su lietuviais įtvirtinimuose arba esančiuose netolimoje kaimynystėje, nes tose pilyse ir įtvirtinimuose minėtieji broliai su tais lietuviais slapta, be kitų dalyvių pritarimo, laikosi atskiros, prekybos tikslais sudarytos, taikos sutarties.
Toliau, dar prieš tai, kai buvo sudaryta toji dažnai minimųjų pasiuntinių bendroji aukščiau minėtoji taika su karaliumi [Gediminu] ir jo pavaldiniais, garsus valdovas, katalikas, Mazovijos kunigaikštis, kuris neseniai to paties Lietuvos karaliaus dukterį krikščioniškomis apeigomis paėmė žmona, dideliai primygtinai prašydamas, iš to karaliaus gavo lietuvių kariuomenės pagalbai prieš savo priešus, būtent, norėdamas įvesti ją į savo tetos, Dobrynės kunigaikštienės, žemę, tačiau toji [kariuomenė] skubiai buvo grįžusi į savo kraštą dar prieš kalbamosios taikos sudarymą.
Be to, tasai žemių, būtent, Dorpato diecezijos ir Danijos karaliaus valdų, nuniokojimas buvo padarytas anksčiau, negu minėtasis karalius pasiuntė kokį nors laišką, o jie ėmėsi tos [veiklos], nepaisydami nieko ir prieš pažadus, duotus jums raštu ir žodžiu, ir dargi prieš raštus ir žodžius, skirtus jums asmeniškai.
Jūs turite žinoti - tai mes sakome gerai žinodami, - kad tokie [žmonės], kokios padėties jie bebūtų, minėtaisiais [savo poelgiais] veikia prieš teisingai sudarytą taikos sutartį ir kad mes visu rimtumu esame pasirengę, kai tik bus iš mūsų pareikalauta, įrodyti kalbamosios taikos tikrumą dokumentais, sutvirtintais vienos ir kitos pusės antspaudais, būtent, minėtojo Lietuvos karaliaus ir išvardytų visų pasiuntinių; be to, jūs jokiu būdu neturite laikyti tiesa to, ką jūsų garbingiems asmenims ant mūsų parašė minėtasis vyskupas, Varmijos bažnyčios kapitula ir kai kurie vienuoliai.
Dargi jų kilniuosius asmenis šiuo laišku maloniai ir labai įdėmiai prašome, kad tuo atveju, jei kas nors, kaip jau sakyta, imsis kalbėti ir rašyti prieš išdėstytą reikalą, teikitės niekuo nepatikėti, kol neišgirsite mūsų raštiško atsakymo; iš kitos pusės, [Jus prašome] būti mums palankiais, ginti, teikti mums pirmenybę ir mus palaikyti dėl mūsų pasirengimo nuolat jums patarnauti visuose reikaluose; už tai jums ir jūsų [žmonėms], kuriems tik galėsime, esame pasirengę atsilyginti.
Ir minimąjį laišką jums su dideliu malonumu seniai jau būtume pasiuntę, bet to negalėjome padaryti dėl didelio atstumo ir minėtųjų teutonų namo brolių užpuldinėjimų; jie neleidžia bet kokį laišką išvežti už krašto ribų, ir dėl to, kad tie broliai nesilaiko abipusių susitarimų, kurie buvo tarp jų ir mūsų suderinti ir sudaryti Peronoje, sutvirtinti dažnai minimų žemių - Livonijos ir Estijos - valdovų priesaikomis ir raštais; jie taip pat mums neleidžia naudotis savo laisvėmis, kurios taikiu būdu iš seno mums priklauso pagal mūsų privilegijas ir nepriklausomybę.
Mes bijome — apie tai turime tikrų žinių, — jog netrukus iš tų brolių pusės gali iškilti mums didelio karo ir nesantaikos pavojus ir, jei mes ko nors ėmėmės prieš [tokį karą] mūsų gynybai, tikrai žinokite ir mes šaukiamės liudininku visagalį dievą tėvą ir mielaširdystės motiną mergelę Mariją, kad mes tai darysime dėl mūsų teisingo reikalo ir dėl būtinų priemonių mūsų gynybai; jus visus labai įdėmiai ir maloniai prašome, kad drauge su mumis [melstumėte] patį teisybės teikėją dievą ir tos teisybės globėją švenčiausiąją mergelę Mariją, kad jie teisingąją pusę globotų ir gintų. Amen.