1324 m. birželio 1 d. Popiežiaus Jono XII laiškas Gediminui

Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo [linki] vyskupas Jonas, dievo tarnų tarnas.

Atsiųstasis mums tavo didybės pilnas dievobaimingumo, nors ir nežodingas, laiškas yra tikrai malonus mūsiškiams ir atitiko mūsų brolių, šventosios Romos bažnyčios kardinolų, jausmus; tuo laišku, kai mes dabar atkreipiame dėmesį į tavo dievobaimingumą, kai patikime protingu tavojo išganymo sumanymu, kai tą dievobaimingumo jausmą, kurį tu tvirtini turįs dievo, mūsų ir Romos bažnyčios atžvilgiu, atidžiai savo apmąstymo akimis įsistebime, mūsų ausims tu suteikei daug džiaugsmo ir linksmybės.

Po pat pirmųjų tavo malonaus pasveikinimo žodžių pačioje laiško pradžioje tu pažymėjai, kad visi krikščionių tikėjimo pasekėjai turi būti pavaldūs mūsų autoritetui ir kad visas katalikų tikėjimas tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu; drauge pranešei mums, kad kadaise tavo pirmtakas Mindaugas buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą su visa savo karalyste, bet dėl mūsų mylimų sūnų, šventosios Marijos jeruzalimiškės teutonų ordino magistro ir brolių, žiaurių ir priešiškų skriaudų nuo to tikėjimo atsimetė ir atkrito į senąją klaidą, kaip ir tau dėl to tenka ligi šios dienos, nors ir prieš savo valią, pasilikti toje klaidoje; toliau tame laiške tu išvardinai labai daug sunkių kaltinimo atvejų, nuoskaudų, prievartos veiksmų, kaltindamas tuosius magistrą ir brolius ir pridėdamas, kad tu jokiu būdu nekariauji prieš krikščionis, vadovaudamasis noru sunaikinti krikščionių tikėjimą, bet giniesi nuo savo priešų, kaip tai daro kiti krikščionių karaliai ir kunigaikščiai; be to, [tu rašai], jog tu turi pas save dominikonų [ir] pranciškonų ordinų brolių, kuriems pavedei ir davei plačią laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir mokyti krikščionių žmones, o taip pat ir netikinčiuosius, kad jie atsiverstų į visagalį dievą ir viešpatį.

Pagaliau, tu maldavai mūsų, kad mes teiktumėmės atkreipti dėmesį į tavo apverktiną būklę dėl to, kad tu esi pasirengęs mums paklusti visuose dalykuose, kaip ir kiti katalikų karaliai, ir priimti tikrąjį tikėjimą, kad tik jokiu atžvilgiu ir nė viename dalyke nevargintų minėtasis magistras ir broliai; tu drauge su vaikais, kurie yra ir kurie bus, pasirenki mus ir minėtosios Romos bažnyčios brolius kardinolus, apie kuriuos kalbėta, tėvais, o taip pat pakartotinai maldauji, kad mes teiktumėmės pasiųsti garbingąjį mūsų brolį Rygos arkivyskupą Fridrichą drauge su mūsų ir apaštališkojo sosto pasiuntiniu į tą kraštą pas tave sudaryti taikai ir nustatyti sienoms.

Prabėgus kuriam laikui, vėl atėjo antras dvelkiąs dievobaimingumu laiškas, kurį mums parašė tavo žymusis asmuo ir kuris mums ir minėtiems mūsų broliams suteikė labai daug didžiulio džiaugsmo tuo, kad tu ir visi kiti tavo karalystės kunigaikščiai ir bajorai garbingai laikysis savo pažadų mūsų ir minėtosios bažnyčios atžvilgiu; [laiškas] savo giliu nuoširdumu aiškiai parodė, jog tu ir jie pripažįsta tavo asmenyje esant tą pagarbios klusnybės dvasią, kuri, kaip tikime, tau buvo suteikta ne be dieviškosios malonės dovanos, kaip tai pažymima to laiško pradžioje: juk dieviškojo apšvietimo dėka tu pripažįsti esant vieną dievą tėvą, ir sūnų, ir šventąją dvasią ir tuo tvirtai tiki bei laikaisi to; tu pripažįsti, kad mes to tikrojo ir gyvojo dievo esame pastatyti visų išganymo ieškančiųjų ganytoju ir vadovu ir kad tai, ką mes surišime ir išrišime danguje ir žemėje, pasiliks nekintamu aukščiausiojo teisėjo sprendimu.

Dar daug malonių dalykų yra tame laiške, kurie derinasi su mūsų siekiais, bet mes juos praleidžiame nepaminėję čia dėl trumpumo.

Taigi mes drauge su minėtaisiais broliais reikiamu atidumu apsvarstę tiek pirmąjį, tiek antrąjį laišką, visagalinčiam dievui tėvui, iš kurio gauna pradžią visos gėrybės, kurio rankoje yra karalių širdys ir kurio kiekvienam norui paklūsta viskas be jokio prieštaravimo, dėkojame visais būdais už tai, kad šventosios dvasios malonė savo skaisčiais spinduliais, matyt, apšvietė tavo dvasios akis ir parodė tau katalikiškosios tiesos kelią, kad tavo karališkoji išmintis išganingai grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs, nors paskui nuo jo atkrito ir su didele sau žala nusmuko į senąją klaidą, kaip tavo laiške paminėta; ypač [mes dėkingi dievui], kad regime, jog šiuo atveju išsipildys ir mūsų, ir pačios bažnyčios troškimas, jei pamatysime mūsų bažnyčią augančią gausiu ainijos prieaugliu ir įvairias tautų gimines, užlaikančias tą patį tikėjimą, susibūrusias į vieną Kristui malonią tautą ir gyvenančias viešpaties name.

Kaip tik šį namą, būtent, vienintelę bažnyčią, sau ir tautoms subūrė viešpats mūsų ir išsirinko ją, neturinčią dėmės bei ydos, kaip tai skaitoma „Giesmių giesmėje": „Viena yra mano sužadėtinė, mano išrinktoji, mano nesuteptoji".

Ir pats viešpats evangelijoje patvirtina, jog viena yra avių avidė ir vienas ganytojas, ir katalikų tikėjimas savo apaštalų tikėjimo išpažinime teigia, jog viena yra katalikų ir apaštalų bažnyčia; ją gi pats viešpats Jėzus Kristus ant savęs kaip kertinio akmens pastatė; ją jis ir atpirko, praliedamas brangųjį savo kraują; jos vadovavimą ypatingos privilegijos prerogatyva jis pavedė apaštalų kunigaikščiui šventajam Petrui kaip savo vikarui, o per jį ir savo įpėdiniams, sakydamas: „Tu esi Petras (uola), ir ant tos uolos pastatysiu savo bažnyčią", ir kai jam po savo prisikėlimo, triskart pakartodamas, tarė: „Ganyk mano avis"; jis prisipažįsta meldęsis ir už jo tikėjimą, kreipdamasis į jį evangelijoje: „Aš už tave, Petrai, meldžiausi, kad nesusilpnėtų tavo tikėjimas, ir tu, kai kada atsigręžęs, sustiprink savo brolius". Ir kad to apaštalų kunigaikščio ir jo įpėdinių autoritetas būtų visuotinis ir kad jo galia įvesti į dangaus karalystę būtų neabejotina, jis jam tarė: „Aš tau duosiu dangaus karalystės raktus, ir ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje". Taigi tie, kurie ateis į tokią avidę ir pasiduos tokio ganytojo globai, o taip pat pabaigs savo gyvenimo kelionę, laikydamiesi jo mokymo ir vadovavimo, užsipelnys išganymo malonę. 0 jeigu kurie nuo to nukrypo, bus nubausti pasmerkimo ištarme.

Dėl to, tėviškos meilės skatinami, linkime, kad tu, atsisakęs sa vo išganymo žalos, taptumei vertas prisijungti prie išrinktųjų draugijos ir gautumei tikrojo atsivertimo ir bendravimo malonę, [pripažindamas] tai, ką tiki, užlaiko ir saugo mūsų romėniškoji motina bažnyčia, atmetęs visokias schizmatikų klaidas, kurių laikantis išklystama iš šviesos kelio ir atsiveria kelias į tamsą.

Tai yra toji priežastis, kad mes nukreipiame savo dvasios akis į garbingąjį mūsų brolį Bartolomiejų, Elektos vyskupą, ir į mylimą sūnų Bernardą, Anicijo diecezijos švento Teofredo vienuolyno abatą, vyrus tikrai išsimokslinusius, pagirtino gyvenimo ir elgesio, turinčius malonę skelbti evangeliją ir dėl to mums ir minėtiems broliams [kardinolams] malonius; juos tų pačių brolių patarimu nutarėme pasiųsti specialiais savo ir minėtojo sosto pasiuntiniais pas tave ir į tau pavaldų kraštą, kad jie aiškintų tau ir tavo karalystei evangeliją, skelbtų dievą ir mūsų viešpatį Jėzų Kristų ir išganingai jus mokytų tikrosios ir šventosios, katalikiškosios ir apaštališkosios Romos bažnyčios tikėjimo tiesos, kad tu ir tavo tauta jų išganingų pamokymų dėka pažinę patį dievo sūnų Jėzų Kristų, taptumėte verti priimti krikšto sakramento, per kurį jūs gal dar nesate atgimę, stiprybę ir, laikydamiesi krikščionių tikėjimo, šlovintumėte garbingą jo vardą.

Toliau, kadangi aukščiau minėtus klausimus nurodytuose pirmajame, o taip pat antrajame laiškuose išdėstęs mums ir mūsų broliams, minėtiems kardinolams, kreipeisi į mus užtarimo, skųsdamasis minėtuoju magistru ir broliais, mes, atidžiai apsvarstę, - tai išplaukia iš mūsų pasitikėjimo ir nuoširdaus palankumo - ir [atsižvelgdami] į tai, kad neatsisakai priimti tuose reikaluose mūsų ir pačios bažnyčios sprendimo, paklusniai jam nusilenki ir su pasitikėjimu prašai pagalbos, mes, po to, kai tu priimsi tikėjimą ir sugrįši į bažnyčios globą, tam magistrui ir broliams savo laišku nurodysime ir, viešpačiui veikiant per apžvalgų apaštalų sosto išmintingumą, liepsime, kad jie visiškai atsisakytų [tau daryti] bet kokių nemalonumų, nuostolių ir skriaudų ir kad įsipareigotų su tavim gyventi broliškai ir taikoje, be kurios kaip reikiant negali būti pagarbintas taikos kūrėjas; lygiai taip pat, kadangi pagal apaštalą mes esame visiems skolininkai teisybėje, dėl tų visų straipsnių, bylų ir skundų, kurių, kaip rašai, tu turi su minėtuoju magistru ir broliais arba prieš juos, mes, gavę tavo laimingo atsivertimo ženklą, prižadame tau, tavo vaikams ir karalystei įvykdyti tokios palankios teisybės pilnybę ir taip saugiai ginti, kad tu, kuris mus ir minėtuosius mūsų brolius kardinolus, kaip pradžioje sakoma, drauge su savo vaikais išsirinkai tėvais, vertai galėsi džiaugtis tokių tėvų pasirinkimu ir tuo, kad tu mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje radai tai, ką buvai tikėjęs rasti tėvo ir motinos pagalboje.

Bet ir minėtiems vyskupui bei abatui mes pavedėme, kad jie stengtųsi svarstyti bei tvarkyti visus tuos klausimus, [kurie kyla] tarp tavęs, minėtojo magistro ir brolių čia kalbamuose kraštuose ir kurie lies dievo garbinimą ir jo šlovę, katalikų tikėjimo išaukštinimą, apaštalų sosto garbę, bažnyčių ir vargšų palengvinimą, sielos ir kūno gerovę.

Todėl tavo kilnybę labai prašome, skatiname bei primygtinai raginame, kad tuos [asmenis], vyskupą ir abatą iš pagarbos dievui, minėtajam apaštalų sostui bei mums ir lyg mus jų asmenyje palankiai priimtumei ir garbingai su jais elgtumeis, jų išganingais pamokymais remtumeis, o tiems katalikų krikščionims, kurie gyvena pas tave, būtumei teisingas, gailestingas, palankus bei malonus ir leistumei, kad tasai vyskupas ir abatas ir kiti tinkami, turį malonę skelbti evangeliją, asmenys, kuriuos jie laikys vertais panaudoti tokioms skelbimo pareigoms, galėtų laisvai skelbti Jėzų Kristų tiems krikščionims ir kitiems, tau pavaldiems netikintiesiems.

Duota Avinjone.