1326 m. kovo 2 d. Gedimino pasiuntinio Lesės pareiškimas
Viešpaties vardan amen. Tais pačiais 1326 metais, indikte VIII, šventojo tėvo ir viešpaties, dieviškąja apvaizda popiežiaus Jono XXII dešimtaisiais popiežiavimo metais kovo mėnesio antrą dieną, apie trečią valandą.
Mano, viešojo raštininko, ir žemiau pasirašiusiųjų liudininkų akivaizdon stojęs vienas asmuo, vardu Lesė, kilniojo valdovo viešpaties Gedimino, lietuvių ir daugelio rusų karaliaus, pasiuntinys, šiuos ar panašius žodžius pareikšdamas, taip pasakė: „Gerbiamieji ponai ir visų pirma tu, kunige ir viešasis raštininke, aš esu įpareigotas pareikšti savo valdovo Gedimino, lietuvių karaliaus, vardu, kurio, kaip žinote, esu oficialus pasiuntinys ir juo buvau daug kartų ir, ką sakau, kalbu pagal jo širdies norą; taigi noriu, kad jūs aiškiai žinotumėte, jog minėtasis karalius, mano valdovas, su visais savo pavaldiniais, su jam paklūstančiais [žmonėmis] ir su norinčiais prisijungti prie jo prižada tvirtai laikytis taikos, kuri buvo neseniai sudaryta tarp krikščionių ir mūsų, lietuvių, kuri Romos kurijos patvirtinta ir mūsų pono arkivyskupo ir viešpaties [popiežiaus], apie kurį kalbėta pradžioje, pasiuntinių, abato ir vyskupo, paskelbta; mūsų šią taiką skelbiąs raštas yra čia pas jus, o mes savo krašte turime jūsų; be to, jūs čia turite tą taiką patvirtinantį raštą, [duotą] minėtojo viešpaties popiežiaus; taigi tų raštų, sudarytų taikos ir jau minėtojo patvirtinimo reikalu, nuostatus jis pasižada tvirtai užlaikyti, jei tik nebus priverstas neišvengiamo reikalo gintis nuo savo priešų užpuolimų, kurių kasdien, kaip visiems žinoma, esame varginami; juk po to, kai minėtoji taika buvo sudaryta ir patvirtinta, mūsų karaliaus žmonės buvo imami nelaisvėn, apiplėšiami ir žiauriai žudomi, kaip aiškiai žinoma jau paties viešpaties karaliaus pasiuntinių atveju.
Tikrai, kai minėtoji taika buvo sudaryta ir patvirtinta, tada, kaip ir dabar, savo viešpaties karaliaus pasiuntiniu, kaip jums visiems žinoma, į šiuos kraštus buvau [paskirtas] aš; [taigi tada] Ašradėje aš drauge su savo palyda ir draugais teutonų namo brolių buvome paimti nelaisvėn, apiplėšti, iš pilies į pilį vežiojami, ieškant progos žiauriai nužudyti, ir todėl labai sunkiomis sąlygomis užlaikomi iki to meto, kol minėtieji viešpaties popiežiaus pasiuntiniai savo protestais, žygiais ir jiems suteiktais įgaliojimais mus visai išvadavo iš nelaisvės ir pančių drauge su mums atimtuoju turtu; jiems viešpats mūsų dievas teatlygina už mus.
Tačiau kartu su manim pasiųstuosius mano draugus, būtent, rusus, po nelaisvės grąžinę jiems turtą, pakeliui, kai jie grįžo į savo kraštą, tie patys broliai Daugpilio pilyje vėl apiplėšė.
Ir kadangi dėl visa to mes skundžiamės, jie stengiasi visokiais būdais kaip gali apjuodinti mūsų viešpaties, minėtojo karaliaus, ir visų mūsų lietuvių gerą vardą apaštališkojo viešpaties, kardinolų, karalių, valdovų, miestų ir visų kitų krikščionių akyse kaip tik tuo, kad mes, esą, atsisakę minėtosios taikos; o tai visiškai netiesa, nes iki šiol taip negalvojo nei pats mūsų viešpats karalius, nei kas nors kitas iš mūsiškių, išskyrus, kaip buvo sakyta - o tai dievas tenugręžia nuo mūsų - tą atvejį, jei iškiltų kokia nors neišvengiama būtinybė; juk jau mes patyrėme, kad minimieji teutonų namo broliai nesilaiko, kaip to reikalauja aukščiau minėtoji sutartis, to kalbamosios taikos nuostato, kad visi keliai sausumoje ir vandenyje kiekvienam visur turi būti laisvi.
Ta [sauvalė] visiškai išaiškėjo laivų, vadinamų „lodigen", atveju: tie [laivai] su prekėmis išsirengė kelionėn į Rusią, o tie broliai, kaip mus pasiekė žinia, Daugpilio tvirtovėje juos paėmė ir, padarę jiems sunkių nuostolių, neleido jų toliau į tą kraštą, į kurį jie plaukė; taip buvo ir su gurguolėmis, kurios neseniai vyko į Lietuvą ir kurios su dideliu vargu ir išlaidomis buvo nuvažiavusios didesnę kelio dalį: jie jas užgrobė, prekes atėmė, o kai kuriuos [pirklius] tie broliai, sukaustę retežiais, nusivedė į savo tvirtovę Mintaują, tam tikrą laiką laikė juos žiauriai suėmę, o paskui juos privertė, nebaigus prekybinių reikalų, grįžti į savo kraštą.
Todėl, kai mūsų minėtąjį karalių pasiekė žinia, jog kalbamosios taikos nuostatų visiškai nesilaikoma, jis mane, kol bus tiriama tikroji padėtis dėl minėtų įvykių, pasiuntė į Prūsiją pas teutonų namo brolius išsiaiškinti dėl jau minėtosios taikos laikymosi: kodėl jie nesilaiko to jos straipsnio, kur buvo sutarta, kad visi pasiuntiniai turi teisę laisvai ir saugiai keliauti per visų krikščionių ir lietuvių žemes.
Paskui minėtasis mūsų karalius Gediminas pasiuntė savo pasiuntinius - jiems vadovavo [žmogus], vardu Kursą - į Livonijos kraštą; juos Ašradėje minėtieji broliai suėmė ir laikė nelaisvėje, taip pat jų neleido nuvykti pas tuos valdovus, pas kuriuos jie kaip tik buvo siųsti.
Vėliau broliai panašiai pasielgė su jau minėtaisiais pasiuntiniais ir Mintaujoje.
Todėl ir mūsų karalius, ir mes visi nepaprastai ir neišreiškiamu būdu stebimės ir stebėtis nepaliaujame, kad minėtieji teutonų namo broliai, kaip matyti, visiškai nepaiso savo viešpaties popiežiaus, kuris, kaip jūs tvirtinate, atstovauja dievui žemėje ir yra viso pasaulio valdovas ir viešpats, nes jie visiškai nesistengia laikytis nuostatų kaip tik tos taikos, kurią patvirtino pats viešpats popiežius.
Be to, mūsų minėtasis viešpats karalius pageidauja ir tokia yra jo valia, kad tuojau pat būtų pas jį pasiųsti pasiuntiniai, kurie išsamiai paaiškintų visus aukščiau išdėstytus įvykius".
Rašyta Rygoje, tais pačiais viešpaties metais, tuo pačiu indiktu bei popiežiavimo metais, tą patį mėnesį ir dieną, kaip minėta viršuje, dalyvaujant garbingiems ir pasitikėjimo vertiems vyrams - teismo tarnautojui ponui Jonui Langezidei, Ernestui iš vienuolyno, Henrikui iš Kalmero, Hermanui iš vienuolyno ir Henrikui Mejei, specialiai tuo reikalu kviestiems bei prašytiems liudininkams.
R[aštininko]a[ntspaudo]v[ieta]
Ir aš, Arnoldas iš Vifliuzeno, šventosios Romos imperijos įgaliojimu viešasis raštininkas, viską, kas išdėstyta aukščiau, pažodžiui, kaip girdėjau, užrašiau ir išdėsčiau šia, viešai nusistovėjusia, forma, o taip pat prašomas padėjau įprastą savo parašą.