1952 m. lapkričio 23 d. Povilo Plechavičiaus kalba
Generolo Povilo Plechavičiaus kalba[keisti]
Brangūs tautiečiai!
1918 metais vasario mėn. 16 dieną būrelis didžių Lietuvos patriotų mūsų sostinėje Vilniuje paskelbė pasauliui, kad Lietuva vėl atkuriama Nepriklausoma Demokratine Respublika. Šiuo aktu buvo sulaužyta paskutinė grandis retežių, kuriais Lietuva ir lietuvių tauta buvo sukaustyta daugiau kaip 120 metų.
Šis drąsus ir kilnus žygis buvo paskatintas kilnaus Amerikos Prezidento Wilson’o žinomos 14-os punktų laisvės deklaracijos: kiekviena tauta turi teisę pati save valdyti.
Tuo laiku Lietuva dar buvo okupuota vokiečių kariuomenės ir kraštas kentė priespaudą, badą, skurdą. Daug sodybų buvo sudeginta, gyvas inventorius rekvizuotas. Ūkininkai apiplėšti, žemė apleista. Miestelėnai nuskurę ir išbadėję.
Rudeniop, dėka kilusios Vokietijoje revoliucijos, vokiečių armija pradėjo trauktis iš Rusijos ir Lietuvos. Pasidarė tuštuma, į kurią liejosi išbadėjusių komunistų raudonoji banga. Krašto vaizdas atrodė baisiai niūriai. Vokiečiams pasitraukus, nebeliko jokios valdžios. Valsčiuose ir miestuose buvo sudaryti komitetai, organizuojama milicija, bet ką galėjo padaryti beginkliai žmonės?! Krašte siautė ne tik nedateklius, lygus badui, bet ir banditų gaujos, susidariusios iš visokio tamsaus ir kriminalinio elemento. Raudonųjų agentai skverbėsi į komitetus, grasinimais ir teroru versdami padoriuosius žmones juos apleisti.
Vilniuje paskubomis buvo sudaryta laikinoji Lietuvos valdžia, kuri pamatė, kad Nepriklausomybės Aktas neišgelbės lietuvių tautos nuo naujos ir dar baisesnės vergijos. Tuolaikinis Ministeris Pirmininkas a.a. Mykolas Sleževičius karštais iš širdies gilumos Lietuvos patrioto žodžiais kreipėsi į Lietuvos žmones, ragindamas stoti savanoriais ginti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.
Vyrai, jaunuoliai ir seniai, metę savo darbus, savo namus ir šeimas, kas raitas, kas pėsčias, skubėjo į besitveriančius pulkus bei rinktines, kad savo krūtinėmis pastotų kelią aziatų ordoms, nešančioms badą, skurdą ir vergiją. Lietuvis apsisprendė, kad geriau žūti kovos lauke, negu vėl tapti Maskvos raudonųjų burliokų vergu.
Nežiūrint, kad buvo didelis trūkumas prityrusių karininkų, kad nebuvo tinkamų patalpų, kad nebuvo aprangos, kad didelis buvo trūkumas maisto, kad nebuvo tinkamų ginklų, — per trumpą laiką buvo sudaryti pulkai ir rinktinės. Ir mažai apmokyti kariai buvo mesti į mūšį prieš daug skaitlingesnį priešą. Tie vyrai — Nepriklausomybės kovų savanoriai, silpnai ginkluoti, pusplikiai, pusbasiai, ir dažnai alkani, bet stiprūs savo dvasia ir pasiryžimu nugalėjo daug skaitlingesnius priešus ir ginklu atstatė Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvą.
Šiandieną sukako 34-veri metai, kaip tapo atkurta Lietuvos Kariuomenė. Šiandieną kiekvienas tikras lietuvis prisimena tuos laikus ir tą antžmogišką pasiaukavimą visos mūsų tautos dėl savo krašto laisvės.
Lietuvos Kariuomenės Šventės proga sveikinu visus karius, partizanus ir šaulius, kur jie bebūtų, ir linkiu sulaukti Laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos.
Mūsų broliai, Amerikos lietuviai, visomis išgalėmis rėmė mūsų kovas dėl Nepriklausomybės. Jie darė viską, kas buvo jų jėgose, kad jų tėvų bei bočių kraštas atsistotų ant savo tvirtų kojų. Savo sunkiai uždirbtus pinigus siuntė giminėms, pirko Laisvės lakštus ir tuo būdu daug kraujo įliejo į silpną Lietuvos kūną. Garbė jiems privalo likti amžinai!
Per trumpą laiką Lietuvos vaizdas pasikeitė: įvestas savo pastovus pinigas, sudegintos sodybos atstatytos, pravesta žemės reforma, sutvarkyti keliai, geležinkeliai ir tiltai, pristatyta ligoninių, mokyklų, pieninių. Miestuose ir miesteliuose išaugo gražūs, moderniški namai. Įvestas privalomas pradžios mokslas. Turėjome šias augštąsias mokyklas: du universitetus, Žemės Ūkio Akademiją, Veterinarijos Akademiją, Pedagogikos Institutą, Komercijos Institutą, Kūno Kultūros Akademiją, Meno Akademiją, Muzikos Akademiją ir t.t., kurios išmokslino kraštui reikalingus specialistus. Amatų mokyklos davė gerų amatininkų. Turėjome savo operą, dramą ir baletą. Visoje Lietuvoje buvo 16 nuolatinių teatrų, lengvai prieinamų mūsų liaudžiai. Turėjome gražių bibliotekų, meno galeriją, etnografijos muziejų... Žodžiu, tas mažas mūsų kraštas, neturintis gamtos turtų, greit pavijo vakarų kultūringus kraštus. Užsienio atstovai stebėjosi mūsų žmonių darbštumu ir didele pažanga visose srityse.
Lietuvis atsiduso ir dirbo iš peties savo šeimos ir savo Tėvynės labui. Lietuvos vaizdas, tarsi magiškos lazdelės mostelėjimu, pasikeitė.
Iškilmių proga Karo Muziejaus sodelyje, kur ilsisi nežinomojo Lietuvos kario kūnas, klausėmės garsų Laisvės Varpo, kurį mums padovanojo mūsų broliai, Amerikos lietuviai. Bet, laikui slenkant, pamiršome tame varpe įrašytus žodžius:
SKAMBINK PER AMŽIUS
VAIKAMS LIETUVOS,
TAS LAISVĖS NEVERTAS,
KAS NEGINA JOS.
Mūsų mažame žemdirbių krašte atsirado daugybė partijų ir partijėlių, ir daugumos šviesuolių energija tapo eikvojama daugiau politinėms rietenoms, negu krašto ir žmonių gerovės darbui. Mat, nenorėjome atsilikti nuo kitų, taip vadinamų demokratiškų šalių. Užmiršome, kad demokratiškai galvoti ir valdytis negalima išmokti per vieną naktį. Užmiršome, kad mūsų pašonėje tyko žiaurus žvėris — rusų komunizmas, kuris mus gali praryti kiekvieną valandą.
Nenoriu šiandien užtemdinti šios šventės paminėjimo 1926-tų metų gruodžio 17-os dienos įvykiais, kurių didžiausiu kaltininku buvau aš. Bet, palikdamas tą visą reikalą spręsti mūsų istorikams, noriu pareikšti jums mano tuolaikinį ir šiandieninį įsitikinimą, kad tada stovėjome ant bedugnės krašto. Senam kariui pakelti ranką prieš savo vyriausybę yra lygu mirčiai, ir jūs, mano mieli tautiečiai, turite suprasti, kad aš griebiausi to žygio tik Tėvynės ir mūsų tautos meilės dėliai.
Tuoj jūs išgirsite, kaip ne tik mūsų Tėvynės sūnūs, užsikirtę pseudo-demokratizmu, bet ir dar likęs laisvas pasaulis ir dabar dar tebeserga ta baisia liga.
Iš buvusių imperijų griuvėsių atsikūrė laisvos valstybės: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, kurios per trumpą savo laisvo gyvavimo laikotarpį įrodė pasauliui, kad yra vertos laisvo ir nepriklausomo gyvenimo.
Kur jos šiandien?! Tik viena Suomija, apiplėšta ir išprievartauta, dar laikosi šalia naujai sukurtos imperijos, imperijos vergų, imperijos bado ir skurdo. Tos imperijos vadas Stalinas paskelbė lozungą: “mirusiems laisvė, gyviems vergija”. Per trumpą laiką badu ir čekistų kulkomis jis nuvarė į aną pasaulį daugiau kaip 30 milijonų rusų tautos žmonių. O ką gi į tai pasakė laisvasis pasaulis?! Nagi, nieko! Užmezgė su tuo banditu biznelius, pirko vergų prakaitu ir krauju pagamintas gėrybes ir spaudė banditų rankas, aplaistytas krauju nekaltų žmonių.
Tokiai būklei esant pasaulyje, 1933 metais Vokietijoje atsirado kitas “imperatorius”, būtent, buvęs pirmojo pasaulinio karo grandinis Adolfas Hitleris, kuris, matydamas vakarų demokratijų ištižimą, spjovė į visas sutartis ir taipogi panorėjo užvaldyti pasaulį.
Kaip į tai reagavo Aliantai? Nagi, užuot sudraudus tą berną ir būsimą banditą, skraidė pas jį ir davė jam viską, ką tik jis norėjo, tik, aišku, ne savo, bet svetimą. Paaukavo Austriją, Čekoslovakiją, mūsų Klaipėdos kraštą. Kad užmaskavus tuos begėdiškus žygius, buvo skelbiama, girdi, tas viskas daroma tam, kad būtų taika.
Tos visos nuolaidos kaip tik pasitarnavo ne išvengimui, turiu pabrėžti, mažo karo, bet sukūrimui buvusio baisaus 2-jo pasaulinio karo.
Į Aliantų nuolaidumą buvo žiūrima kaip į jų silpnumą ir abu banditai, Stalinas ir Hitleris, susitarę likvidavo Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją, o Suomiją apiplėšė iki siūlo. Hitlerio disciplinuoti vyrukai vienu smūgiu sulikvidavo Europos kultūros ir demokratijos lopšį — Prancūziją ir išmetė už la Manšo anglus. Stalinas, atsidėkodamas savo sėbrui Hitleriui, išsijuosęs talkininkavo, pristatydamas maisto, žaliavų ir skysto kuro, kad tik Hitleris kuo greičiausiai sumaltų į pelenus Angliją.
Pažvelkime dabar, kas darėsi mūsų Tėvynėje tuo laiku. Stalinas su Hitleriu pasidalino Lenkiją, o mūsų Vilnių Stalinas pasiūlė ir pareikalavo sudaryti taip vadinamą savitarpinės pagalbos paktą. Mūsų tuolaikinė valdžia buvo skaitoma tautininkų valdžia, bet tikrumoje buvo koalicinis Ministerių Kabinetas: užsienio reikalų ministeriją valdė krikščionys-demokratai; žemės ūkio — liaudininkas; teisingumo — liaudininkas; vidaus reikalų — liaudininkams artimas žmogus; Lietuvos Banko valdytoju buvo socialdemokratas; Pieno Centras, Maisto Bendrovė, Lietūkis ir kitos ūkinės bendrovės buvo liaudininkų rankose. Kaip matome, tik iškaba buvo tautininkų. Lietuvių, ypatingai šviesuolių pasiilgimas Vilniaus buvo didelis ir Lietuvos valdžia sutiko paimti Vilnių ir įsileisti rusų įgulas į mūsų Tėvynę. Kaip šiandieną matau vaizdą Vytauto prospekte Kaune. Žygiuoja Šančių fabrikų darbininkai su savo direktoriais priešakyje prie rusų atstovybės dėkoti už Vilniaus atidavimą. Veidai linksmi. Stoviu aš ant šaligatvio, žiūriu į tas minias ir man rodos, kad čia eina bepročių minia. Sugrįžęs į viešbutį, užrašau savo dienynan: “Atgavome Vilnių, bet pardavėme Lietuvą, ir dar savo valia”. Sveikai galvojant, buvo aišku, kad katastrofos neišvengsime, bet buvo baisu, kad koriko pagamintą kilpą patys užsidėjome sau ant kaklo. Visos strateginiai svarbios vietos buvo užimtos rusų kariuomenės dalinių. Neilgai trukus, rusų komunistai sugalvojo neva jų kareivių žudymus bei kankinimus ir įteikė Lietuvos valdžiai ultimatumą.
Užuot ultimatumą atmetus ir pasipriešinus ginklu, jis buvo priimtas ir Lietuvą galutinai užpylė aziatų bangos. Dar ir šiandieną yra žmonių, kurie tvirtina, kad nereikėjo priešintis, nes, girdi, visvien rusai būtų mus sumušę. Bet kur garbė, kur testamentas ateinančioms kartoms?!!!
Iš Ministerių Kabineto narių tik vienas krašto apsaugos ministeris generolas Musteikis buvo už pasipriešinimą, gi kiti dejavo, girdi, sugriaus pienines, sudegins sodybas ir t.t. Užuot gintis iki paskutinių išgalių ir visai valdžiai pasitraukti į užsienius, tik vienas Respublikos Prezidentas apleido kraštą, ir tai dar be priderančios jam, kaip prezidentui, apsaugos ir pagarbos.
Stalino ir Hitlerio draugystė neilgai truko. Kaip žinome, du banditai dažniausiai iš pavydo, arba dėl apiplėšto turto pasidalinimo, susipyksta. Taip atsitiko ir su paminėtais tipais. Hitleris, neskelbdamas iš anksto karo, 22 birželio 1941 metais smogė savo vakarykščiam sėbrui, ir “nenugalimoji” raudonoji armija, kaip vulkano lava, pasipylė rytų link.
Ne būriai bei kuopos, bet ištisi armijų korpusai rusų tautos sūnų, manydami, kad atėjo išsilaisvinimo valanda iš žvėriško bolševikų režimo, pereidavo pas priešą. Bet Hitleris, apsvaigęs savo laimėjimais ir neapykanta prieš visus ir viską, žvėriškai rusų belaisvius naikino.
Sveikai galvojant atrodytų, kad vakarų demokratijos turėtų tik patrinti rankas ir skubiai pačios ginkluotis, leidžiant tiems banditams nuleisti vienas kitam kraują, bet atsitiko kitaip. Dėdė Samas, kiek išgalėdamas, pradėjo remti Staliną ir siuntė jam begales įvairių ginklų, tūkstančius lėktuvų, tankų, kariuomenės aprangos, maisto, karo laivų ir tokiu būdu, neįžvelgdami į ateitį, amerikonai užaugino ir sustiprino sau naują priešą.
Atrodytų viskas labai juokingai, jeigu nebūtų taip tragiška. Dėka nevykusios politikos, pasaulis atsidūrė ant bedugnės krašto. Patys antrojo pasaulinio karo laimėtojai atvedė aziatus ant Elbės krantų, patys atvedė komunistus į Kiniją ir dabar stovi prieš tą milžiną, kuris faktinai turi tik molio kojas, ir džiugina save taikos šūkiais. Pasirodo, kad velionio Chamberlain’o šešėlis su skėčiu vis dar slankioja po pasaulį. Nesvarbu, kad jau apie vieną milijardą valdo Kremlius, nesvarbu, kad žudomi nekalti žmonės ne tūkstančiais, bet milijonais, nesvarbu, kad tie šimtai milijonų žmonių maldauja pagalbos, — svarbu, kad būtų taika. Pamiršta didžio Amerikos prezidento Linkolno žodžiai, kad, esant pasaulyje vergijai, negali būti taikos.
Yra dar naivių politikų laisvajame pasaulyje, kurie mano, kad pavergtieji Stalino vergai vieną dieną sukils ir nusimes vergijos pančius. Tokiems ponams aš galiu tik vieną pasakyti, būtent, pamėgint tenai nuvykti ir pabandyt padaryti revoliuciją.
Tie naivūs politikai ir šiandieną džiugina save, kad vieną gražią dieną “tėvelis ir mokytojas” Stalinas nukeliaus pas Abraomą ir tada viskas raudonojoj Rusijoj pasikeis.
Neskaitau save pranašu, bet pažįstu komunistus truputį geriau už tuos ponus ir su šimtu nuošimčių tikrumu galiu pasakyti, kad niekas tenai nepasikeis, tik kelių šimtų komunistų vadų ir vadelių galvos nulėks.
Panašūs politikai 1920 metais tvirtino, kad greit mirs Leninas ir su jo mirtimi Rusijoje komunizmas pasikeis gerojon pusėn.
Nenorima matyti ir kalbėti apie tą, kas darosi pavergtuose kraštuose, kur smurtu ir istorijoje negirdėtu brutalumu sudaromos milijoninės vergų armijos. Matomai norima susilaukti to momento, kad, kaip 1920 metais, “tautų tėvas ir mokytojas” paduos savo išbadėjusiems vergams komandą: “draugai, skubėkite ten, kur laukai banguoja”, o jo dvaro rašeiva Ilja Erenburg pridės: “visos moterys ir merginos — jūsų”.
Laisvasis pasaulis visai prarado garbės pajautimą, sėdima už vieno stalo su banditais ir žmogžudžiais ir leidžiama jiems įžeidinėti save. Dvidešimto amžiaus chamas su keliais desėtkais padėjėjų nori sugriauti šimtų metų civilizaciją ir kultūrą ir visą pasaulį pavergti, o laisvasis pasaulis vis dar neišdrįsta pasakyti: “gana”. Neišdrįsta pasakyti pavergtiems šimtams milijonų: “būsite laisvi”. Mat, nenorima užrūstinti “tautų tėvo ir mokytojo”, ir vis dar naiviai tikima, kad vieną gražią dieną iš velnio pasidarys angelas.
Greit bus 8 metai, kaip baigėsi 2-is pasaulinis karas, ir dar nėra taikos. Nesudarytos taikos sutartys su Vokietija ir su Austrija. Kodėl? Todėl, kad Stalinas nenori taikos. Jis nenori taikos, bet šiandieną jis dar bijo karo. Jis nori alinti laisvąjį pasaulį ir mėgina jį griauti mažais karais iš vidaus.
Laisvame pasaulyje visokie salon-komunistai stengiasi įtikinti žmones, kad raudonoji Rusija yra milžinas, kurį sunku nugalėti. Laiks nuo laiko spaudoj pasirodo straipsnių ir straipsnelių, kuriuose aprašomas milžiniškas komunistinės Rusijos pasiruošimas, gamyba visokių baisių ginklų ir t.t., ir t.t. Tokiais straipsniais norima pasiekti vieno tikslo, būtent, kad laisvosios tautos kristų į defetizmą.
Aišku, kad tenai dieną ir naktį kalami ginklai, kad ruošiamos milžiniškos armijos, bet kodėl nerašoma, kad tas milžinas turi molio kojas. Kodėl nerašoma tai, kad pačioje Rusijoje tik apie 6% yra komunistų partijos narių, bet ir tų dauguma “ridikai”, t.y. iš viršaus raudoni, o viduje balti. Kodėl nerašoma, kad ne tik pavergtųjų kraštų žmonės, bet ir pačios Rusijos gyventojai laukia karo, kuris juos išgelbėtų iš vergijos, skurdo ir bado.
Kodėl nerašoma, kad desėtkai milijonų Stalino vergų koncentracijos stovyklose, iškankintų ir pusgyvių, savo sudžiūvusiomis lūpomis meldžia Dievą, kad ant jų būtų mesta atominė bomba ir užsibaigtų jų kančios.
Viso pasaulio akys yra nukreiptos į šį kraštą, kuris tik vienas gali išgelbėti pasaulį nuo baisios katastrofos ir vergijos.
Kad ir didelė likimo ironija, bet šiandieną geriausiais pagelbininkais gali būti vakarykščiai priešai, būtent: — Vokietija ir Japonija. Tik tos dvi tautos ir turkų tauta dar turi savyje užtektinai energijos ir noro gyventi... Į jas ir į pavergtų tautų emigrantus ir turi būti atkreiptas didžiausias dėmesys, organizuojant laisvąjį pasaulį kovai su 20-to amžiaus rykšte ir bizūnu.
Nemanykite, brangūs tautiečiai, kad šiam kraštui negresia pavojus. Šiandieną, kada gali būti pavartotos atominės bombos, kada atstumai ir vandenynai nebelošia didelio vaidmens, — yra didelis pavojus susilaukti karo šio pasaulio pusrutulyje. Kadangi čia dauguma pramonės ir žmonių yra sukoncentruota dideliuose centruose, tai perkėlimas karo į šį kraštą turėtų katastrofiškas pasėkas. Kitais žodžiais tariant, “nereikia vilko laukti namuose, bet reikia eiti miškan jį sudoroti”.
Tik sunaikinus Kremliaus satrapų saujelę, pasaulyje įsiviešpataus taika, ramybė, gerbūvis ir žmoniškumas.
Brangūs tautiečiai! Nemanykite, kad mums ir mūsų kenčiančiai Tėvynei laisvę kas nors dovanos. Ją turėsime atpirkti mūsų pačių krauju.
Mūsų tautos sūnūs Tėvynėje dar veda žūtbūtinę kovą, bet jų eilės tirpsta ir greit jie visi bus išžudyti.
Vardan žuvusių ir žūstančių mūsų brolių ir seserų, kviečiu jus vienybėn ir į kovą už Lietuvos laisvę.