Abrinakiai

Abrinakiai

Lietuvių liaudies pasaka

Viens akrots, mariomis važinėdamas, pasiklydęs ir sustojęs pre tokios ten toli salos viduryj marių. Tas akroto vyresnysis – kapitonas – liepęs dešimčiai vyrų iš to akroto eit ir pasižiūrėt, kas čia par tą salą. Daugiau tie dešimtis eidami vis lipę popierius prie medžių, kad galėtų atgal sugrįžti prie to savo akroto.

Ėję, ėję toli toli ir užėję tokias gelžies trobas – daržines. Vaikščioję šie apė tas trobas ir pamatę vieną abrinakį pargenant avių pulką. Tas parginęs, atsirakinęs tą savo gelžinę daržinę, susivaręs avis ir jiems mojuojąs: eikit į vidų, – mat jie negalėję susišnekėt. Daugiaus ir uždaręs, užrakinęs. Tuoj pečių užkūręs teip, kad tas užkaitęs raudonai. Tas abrinakis pasiėmęs iešmą geležinį, šmaukšt vieną iš jų pamovęs ir pametęs po tuo pečium. Daugiaus iškepęs pats ėdąs ir šiem duodąs, liepiąs valgyt. Daugiaus tas abrinakis paėdęs atsigulęs ir užmigęs. Šie kokie trys susitarę, paėmę iš kertės pastatytą gelžies štangą, viens negalėjęs nutūrėt – teip sunki buvus. Užstatę ant akies, kai dūrę – ir išmovę jam tą akį.

Tas atsikėlęs, grabu grabais atsidaręs duris ir šaukinąs tas savo avis lauka. Avys einančios, o jis vis par nugaras ir braukiąs su ranka. Buvę aštuoni kailiai žali, o devintasis sausas. Tie aštuoni su tais žaliaisiais ant nugarų užsikloję ir išėję par slenkstį su avim laukan, o tas devintasis su sausu apsiklojęs – tas ir parmanęs, su ranka greibdams, ir nusitvėręs. Daugiaus nu rėkt, nu rėkt – čir čir! O tie aštuoni atlikę bėgt pagal tuos savo prilipytuosius popierius prė medžių. O tie abrinakiai, su tokiais varpais kai su žagrėm džangu džangais skambydami, genąsis juos.

Šie pribėgę prė krašto – jau jų akrots besijudinąs iš vietos eiti, mat, nesulaukdams šių. Jie mojuoją su rankom, kad laivelą jiems atsiųstų. Tik spėję, į laivelą susėdę, prė akroto privažiuot – ir tie abrinakiai paskui priplaukę, kabinąsis į akrotą. Iš akroto šauną su pūčkom – kaniulėm. Tie abrinakiai pasinėrę į vandenį ir, vel iškilę, plaukę, plaukę ir plaukę į marę paskui akrotą kokius tris–keturis viorstus.

Tik teip viens sens saldotėlis verkdams sakinėjęs, kad tikro savo brolio mėsos valgiau.