Aitvarai

Aitvarai
Simonas Stanevičius

S. Stanevičius paantraštėje nurodė „Žemaičių pasaka“. Tiksli kūrinio parašymo data nežinoma. Pasakėčia pirmą kartą išspausdinta 1829 m.

Ant sraunios upės, pagal ąžuolyną seną,
Vienkiemyj, daugel metų žemaitis gyveno.
Nebuvo ten aplinkui nė jokio kaimyno,
Kurio būtų taip didi ir graži šeimyna.
Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;
Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj.
Buvo garsas aplinkui ir visi žinojo,
Jog namus to žemaičio aitvaras dabojo.
Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai matė,
Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs, kratė.
Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo,
Ir artimiems kaimynams šiens ir javai žuvo.
Ant to garso pas žmogų atėjęs urėdas:
,,Ar tu, – sako, – neturi gėdos!
Aitvarą pas save laikyti!
Kaimynams iškadą daryti!"
Atsakė žmogus, dvasioj juokdamasis savo;
,,Mano aitvarai neapgavo
Nei vieno
Kaimyno,
O daugiems daug gero padarė."
Ant to žodžio urėdas tarė:
,,Parodyk gi tu man aitvarus savo."
Tuojaus žmogus urėdą už rankos pagavo
   Ir vedė ing prieklėtį,
Kur buvo žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti.
,,Šitai, – sako, – aitvarai, kurie viską gera
Gyvenime daro."