Angelų pėdsakai

Angelų pėdsakai
Henris Vodsvertas Longfelas

Vertė Vytautas Mačernis.

Kai valandos dienos jau suskaitytos
Ir nakties balsai pažadina gerąsias sielas,
Tas sklendžiančias šventam, ramiam
Džiūgavimui;

Kai vakaro štai žiburiai sušvinta,
Kai vėl tarsi fontanai šviesūs ir ilgi
Šešėliai židinio
Švytuoti ima kambario grindim;

Tada ir vėl tarpe senai palikusiųjų mus
Įžengia per duris
Ištikimasis mylimasis
Dar kartą aplankyt manęs.

Jisai, toks jaunas, tvirtas, jis mokėjo
Kovos ugnin svajonėmis nulėkt,
Tai jis prie vieškelio plataus parkrito,
Nuvargęs nuo gyvenimo kančių.

Tai štai ir jie, šventi, silpnučiai,
Gyvenimo kryželį nešą,
Išblyškusias rankas nedrąsiai sukryžiavę,
Į mus prakalbėt negalį.

Kartu su jais štai dieviška būtybė,
Kuri man meilę ir jaunystę dovanojo,
Mylėjusi mane labiau nei visa kita,
(Jinai dabar šventa danguj gyvena).

Tyliu, kurčiu skambėjimu
Ji vėl ateina prie manęs
Ir kėdę tuščią užima,
Ir ranką švelnią vėl ant mano rankos padeda.

Ir sėdi ji, ir žiūri į mane
Švelniom giliom akim,
Tai lygiai žvaigždės, tylios, šventos,
Kur žemėn iš aukštybių žvelgia.

Ir žodžiai netarti – suprantami,
Ir žodžiai, ir širdies malda,
Ir švelnūs priekaištai lyg laimės padvelkimas
Pasklinda nuo jos lūpų kaip kadais –

Och, nors kartais aš prislėgtas, liūdnas,
Bet liūdesys iškart pranyksta,
Jei aš prisimenu tiktai
Šituos, kurie gyveno čia ir mirė.