Ant ąžuolo kelmo

Ant ąžuolo kelmo
Petras Pundzevičius-Petliukas

Pirmoji publikacija – Tėvynės Sargas, 1901 m. Nr. 10, 69-71 p.

Kitkart čia ąžuolas švilpdamas ūžė,
Muistydamas puikią savo galvužę,
Nors griausmai trenkė, žemė drebėjo,
Amalas-žaibas raižė blizgėjo,
Padange skrisdamas. (Matė jį žmonės
Kibirkštis mėtant iš po pašonės).
Nieko ant žemės jis nebijojo -
Priešą sutikęs, šakomis tik plojo.
Trukdė jis vėtras, siautė jis vėjus,
Didžiai su trenksmu audrai užėjus,
Viesulus gaudė, sugaudęs blaškė,
Lietus smarkiausius int šalis taškė,
Krušus rupiausius be baimės skaldė,
Kiap tik galėdamas, gynė ir valdė,
Jis visą girią. Visi tai matė.
Užtat kiekvienas garsiu jį statė
Didžiu galiūnu, be jokios baimės,
Teikiančiu giriai visokios laimės,
Žodžiu, nuo vieno krašto lig kito
Visi godojo ąžuolą šitą.
Toks buvo kitkart. Praslinko laikai -
Senus galiūnus laidojo vaikai:
Žiūriu, ir ąžuolo jau nebeliko,
Medžių karaliaus. Kurgi galiūnas?
Argi stipresnį priešą sutiko?
Va štai pavirtęs guli jo kūnas...
Kirvis lietuvio jo nepakirto,-
Kodėl galiūnas amžių pavirto?
 
Jam nepamėgo laiko virtimas:
Brangus senovės jam palikimas.
Širdžiai nelengva buvo pajusti,
Jog šventenybės rūbai nusiausti,
Garbė ir šlovė jo paniekinta,
Ir taip suteršta amžina, šventa
Valdžia Praamžiaus.
Ir plyšo širdis, krūtinė trūko,
Ir paskutinį kartą sušuko: lai gird Lietuva,
Kad šventi kitąkart ąžuolai griūva,
Griūva be vėjo!
Papročiai mainos:
Nyksta senovės gražios dainos.
Argi jos savo jau pragyveno,
Ar joms pabodo, ar jau paseno?
Lai girdž Lietuva jaučia ir mato
Ir kol nevėlu paramščius stato.
Skardžiai sušukęs, virto nutilo
Ant balso šito medžių pakilo
Atbalsiai verksmo. Po visą girią
Greitai išlakstė verksmingos žinios
Apie galiūno ąžuolo myrį.
Verkė balsingai žvėrelių minios,
Verkė paukšteliai, lizdų nustoję,
Ant sauso stuobrio grečium sustoję,
Didžių ir mažų bent kelios eilios,
Tykiai čiulbavo daineles dailias.
Užvis labiausiai verkė medeliai,
Kaip tėvams mirus, likę vaikeliai.
Verkė, net alpo, lapai drebėjo,
Norint nė jokio nebuvo vėjo.
Veikiai širdims jie grynoms pajuto
Kuo lig šiol dėl jų ąžuolo būta
Toj dabar vietoj, ąžuols kur buvo,
Laimė tarytum kieno pražuvo
Taip skurdžiai tyku, balso nėjokio,
Jei tik upelis kreivokas kriokia,
O tam upely, žmonės kaip šneka,
Ašaros našlaičių verkiančių teka...