Ant gęstančio laužo

Ant gęstančio laužo
Vincas Mykolaitis-Putinas

Ant gęstančio laužo sužibo įspindusi žvaigždė,
Išblėso žarijos pilkų pelenų pūkuose,
Ir mėlynų dūmų sustingusios prieblandoj srovės
Lengvais debesynais pakibo pakalnės drėgmėj.

Su gęstančia saule apleidome iškilmių kalvą.
Sugėrėme kaitrą ir spindulius sielų gelmėn.
Įkaitusius veidus ir degančias lūkesiu širdis
Keliausim nuplauti gaiviąja pakalnių rasa.

Nusėdusios saulės ugningi dangaus palydovai
Į klonį sustumdė šešėlius nuo žemės takų.
Tai čia mano dūmos, tai čia mano buvusios dienos
Kaip sapnas, gyvena nusvirusių gluosnių vėsoj.

Ir ištiesiau ranką į prieblandos nykias gyvybes:
Sugrįžkit! sugrįžkite visos į mano namus.
Iškelsiu jums puotą, įkursiu išblėsusius laužus,
Nusėdusią saulę grąžinsiu liepsnotu dangum.

Bet žiūrim - nublanko jau liepsnos saulėleidžio rūme,
Ant gęstančio laužo tik žvaigždė įspindus viena,
Sukniubo šešėliai, lyg raudos ant mylimo kapo -
Ir mes tiktai klaidūs šešėliai savųjų dienų.