Apie bernaitį be laimės

Apie bernaitį be laimės

Lietuvių liaudies pasaka

Vienas bernaitis niekada neturėjo laimės. Kur tik tarnaudavo, pasibaigdavo metai, nė pats nejausdavo algos, nieko ir nieko negalėdavo užsidirbti. Kartą pas vieną ūkinyką derasi ant ištisų metų tarnauti. O pas tą ūkinyką ant kiemo buvo didelis akmuo. Susiderėjo tą akmenį į algą, mislydamas: jau tas tik neprapuls. Tarnauja... Ale kas, tas akmuo žymu, kad kas kartas eina vis mažyn. Vienok iki galui metų nestengė sunykt, liko teip kaip gera kumšcia. Atsisveikino ūkinyką, pasėmė tą akmenį ir eina sau kitur pelnytis maisto. Užpuolė vakaras, pradėjo temti. Priėjo tamsią girią ir mislino girioje nakvoti. Pasitaisė lapuotų šakų ir rengėsi gulti. Klauso, kad keliaudami keliu šneka ir lyg būt apė jį. Keleiviai artinasi artyn, žiūri – dvi moteriškės joja dvisėda. O tai buvo laimė ir giltinė. Laimė pasakojo giltinei, kad ji ant vieno vaikino užpuolus korot, tai tas ką nedaro, neprasigyvena, ir gana.

Toliau sako:

– Šįmet tarnavo pas vieną ūkinyką, susiderėjo algos tokį didelį akmenį, kuris buvo ant to ūkinyko kiemo, tai ir tą sudilinau, vos tik truputį nepaspėjau, tai tas liko.

Bernaitis, girdėdamas viską, užpyko ir, prišokęs prie laimės, kirto su tuom akmeniu jai į dantis, kad net visi dantys išbyrėjo! Laimė persigandus vijo žirgą greičiaus, nes ji pavadį turėjo. Giltinė pamojo bernaitį, kad sėstų drauge pas juodvi ant žirgo. Teip laimei nematant bernaitis užsisėdo, ir jojo visi trys. Prijojo plynę ir lygią didelę pievą. Vėl laimė pradėjo pasakoti:

– Ve kur to žmogžudžio tai būt dalis, kad užvestų ūkę. Iki trijų kartų tai vis triobos sudegtų, o paskui labai turtingu taptų.

Išklausęs bernaitis savo laimės, nušoko nuog žirgo, padėkavojo už pajodinimą ir pasiliko tam daikte gyvęt. Pirmus tris kartus budavojo triobas iš šakų, o toliau išsibudavojo tyčia puikias, apsivedė ir laimingai gyveno, o šiandie kaime Bernaičių jo vaikai ar vaikų vaikai gyvena.