Apie darbymetį
| Apie darbymetį Petras Cvirka |
|---|
| Pasaka iš rinkinio „Nemuno šalies pasakos“, pirmąkart išleisto 1948 m. Kaune. |
Buvo senelis ir senelė. Vienąkart jie papiovė riebų meitėlį. Dar niekad gyvenime tiek daug mėsos neturėjusi, senutė visai jos netaupė. Ne tik sau rytą vakarą virė, bet ir kaimynams dalijo.
Pasižiūrėjo vienąkart senelis, kad visai mažai mėsos belikę, ir sako pačiai:
– Matau, greitai tu užbaigsi ir lašinius, ir mėsą. Išdalijai, išmėtei, o kai ateis darbymetis, ir neturėsi ką duoti.
– Gerai, gerai, palaikysiu ir darbymečiui, – sutiko pati.
Vienąkart, seniui nesant namie, atėjo į namus elgeta. Senelė elgetą ir klausia:
– O iš kur tu? Ar iš toli?
– Agi, iš viso pasaulio, – atsakė elgeta.
Senelė smalsi, neiškenčia ir vėl klausia:
– O kaip tu vadiniesi?
– Darbymetis esmi. Darbymetis, šeimininkėle, – atsakė elgeta.
Bobutė pamanė, kad čia tas pats darbymetis, apie kurį jai vyras pasakojo. Nieko nelaukusi, ji nutempė nuo aukšto visą mėsą ir atidavė ją elgetai. Elgeta, nepaprastai pradžiugęs, gražiai padėkojo moteriškei ir išėjo. Po kiek laiko grįžo senis. Pamatęs, kad nėra mėsos, įpuolė į vidų ir klausia pačią:
– O kur tie lašiniai dingo? Gal vagys juos išnešė?
Senelė ir sako:
– Nebijok, ne vagys. Padariau, kaip pats liepei: atėjo Darbymetis, ir atidaviau, kiek turėjusi.
– Ar tu pakvaišai, – suriko senis, nieko nesuprasdamas. – Koks darbymetis? Juk dabar tik ankstybas pavasaris.
Senelė vyrui paaiškino, kad ji atidavė mėsą tokiam elgetai, kuris vadinosi Darbymečiu.
Senelis supyko ant pačios.
– Na, eisiu pasižvalgyti po pasaulį. Jeigu surasiu už tave kvailesnių, tai tau atleisiu, o jei nesurasiu, grįžęs išvysiu, kur pipirai auga, – sako jai senelis.
Išėjo senis, iškeliavo. Po daugelio dienų užklydo į vienus namus. Žiūri, didelė šeimyna, apsėdusi aplink stalą, pietus valgo. Bulves pasidėję ant stalo, o pieną laiko svirne. Pasiėmęs bulvę, kiekvienas bėga į svirną užsrėbti pienu.
Senis jiems sako:
– O jūs kvailiai, kvailiai. Atsineškite pieną į vidų, tai ir nereikės bėgioti.
Žmonės paklausė senio, padarė, kaip liepiami, ir už gerą patarimą jį dar apdovanojo.
Eina senis toliau. Priėjo pagiryje sodybą. Žiūri – žmogus su virve traukia ant daržinės stogo karvę.
– Ką tu čia dabar darai? – klausia žmogus.
Žmogus ir sako:
– Argi nematai, kiek ant stogo prižėlę žolės. Štai, užtrauksiu karvę, ir galės sau pasiganyti.
– Oi, tu kvaily vienas! – sušuko senis. – Juk gali nurauti žolę nuo stogo, paduoti gyvuliui, ir suės.
– Gerai tu sakai! – pradžiugo žmogus ir padarė, kaip patariamas.
Žmogaus pavaišintas ir apnakvintas, senis iškeliavo toliau. Po kiek laiko priėjo naujai pastatytą namą. Žiūri – moterys ir vyrai gaudo rėčiais saulę ir neša ją į vidų.
Senis jiems sako:
– Kvailiai jūs, kvailiai! Iškirskite sienoje langus, ir saulė pati įeis.
Žmonės padarė taip, kaip jiems patarė.
Sugrįžo senis namo ir, papasakojęs pačiai, kad pasaulyje matęs dar kvailesnių žmonių už ją, susitaikė su senele ir gražiai gyveno.