Apie kytriąją mergą

Apie kytriąją mergą

Lietuvių liaudies pasaka

Sykį važiavo pons ir kučierius. O jie privažiavo prie vieno buto, ir čia viena merga a[u]dė. O tas pons kučierių siuntė pas tą mergą, kad gert išneštų. O merga sakė:

– Ūsuotų (t. y. alaus) neturiu, o iš tykaus tekėtą (t. y. vandenį) rasi negers.

O tas pons, tą gražią mįslę atmindams, jai sakė:

– Kad tu teip kytri, tai ir aš teip kytras būsiu. Kad tu pas mane ateisi nei nuoga nei apsirėdžusi, nei raita nei pėsčia nei važiuota, nei keliu nei taku nei šalia kelio, prie vasaros bei prie žiemos, aš tave vesiu.

O ji nusirėdė nuoga ir užsikabino tinklą ir užsisėdo ant ožio, o nujojo pas tą poną ta viena vėže ir įėjo į pašiūrę, o čia į tą tarpą atsistojo tarp šlajų bei vežimo, – o dabar ji buvo atėjusi nei nuoga nei apsirėdžusi, nei raita nei pėsčia nei važiuota, nei keliu nei taku nei šalia kelio, prie vasaros bei prie žiemos.

O dabar pons nenor ją vest, o parsiuntė ją namo o davė jai išvirtus kiaušinius prinešt, o ji turėjo duot tuos kiaušinius išperėti vištai. Merga ale nuvirino miežius o ponui nusiuntė, o jis tuos turėjo įsėt: kad jie dygs o a[u]gs, tai ji ir vištyčus duos išperėt. Dabar pons sako:

– Tie miežiai tik nedygs, o kruopas negalėsi daryt tiems vištučiams lesti.

Dabar jis ją tur vest.

Paskui atėjo pas tą poną trys provininkai ant provos: viens turėjo botagą, o antrasis vežimą, o trečiasis kumelę, o ta kumelė turėjo kumeluką. O jie ginčyjos: viens sakė: „Tai mano botago kumeluks“, o antras sakė: „Tai mano vežimo kumeluks“, o trečias sakė: „Tai mano kumelės kumeluks“. O tas pons negalėjo juos suta[i]kyt, o dabar jis siunčia pas savo pačią. O ji jiems liepė atsinešt tinklą, o vedė juos ant kalno ir davė jiems žvejot. Ir jie čia negalėjo žvejot.

Paskui ji jiems sako:

– Kaip jūs negalit ant kalno žvejot, teip ir botags negal kumeluką turėt, o vežims ir ne, bet tik viena kumelė gal kumeluką turėt.