Apie seną šimelį, vilką ir mešką

Apie seną šimelį, vilką ir mešką

Lietuvių liaudies pasaka

Sykį buvo viens žmogus, tas turėjo arklį. O kaip tas arklys pasenęs buvo, tai jis jį jau daugiaus negalėjo brūkuot. Tai jis jam davė plieno padkavas padaryt, nuvedė į girią o pale[i]do:

– Dabar tu sav pats ieškokis maistą.

Tas šimelis eina, o girio sutinka mešką. Ta meška sako:

– Na kaip, kūme, da druts esi?

Jis sako:

– O jo.

Meška potam sako:

– Kad aš imu akmenį o spa[u]džiu, tai vis syvai eina. O šis sako:

– Kad aš su pirštais per akmenį braukiu, tai vis ugnis eina.

Dabar ta meška jau pabūgo, mislydama, kad jis tik drūtesnis už ją. Tai ji bėga nuo jo šalin. Ir sutinka vilką ir sako:

– Kaip, kūme, da drūts esi?

Vilks atsakė:

– O jo.

Meška sakė:

– Aš drūta ir tu drūts, ale ten viens anõ pievo – tas drūts: kad tas su savo pirštais per akmenį braukia, tai vis ugnis eina.

Dabar vilks jį nor matyt, tai meška jį vedasi. O tas šimelis po kalnu ėdė pievo, o meška galėjo šimelį matyt, bet vilks ne. Tai meška ėmė vilką aukšty kelt, kad ir jis tą drūtąjį pamatytų. O kai ji jį kėlė, tai jau vilks šiepės, nes meška jį jau per daug spa[u]dė. Ale meška, pamačiusi vilką išsišiepusį, sakė:

– O tu, rupūže, dar nematęs šiepies!.. – ir metė į žemę, kad jis perplyšo.