Apynys

Apynys
Jurgis Baltrušaitis

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1942 m. rinkinyje „Ašarų Vainikas“.

Apynėli, žaliaplauki,
Apynėli, mano broli,
Vos tik saulės susilauki,
Augi, žindi žemės molį...

Ir užpynęs savo daigą,
Tu kimbi, rezgies į tvorą
Ir vyniojies apie smaigą,
Vis į aukštį, vis į orą...

Saugok, Dieve, tavo tysį:
Žemės kartys – ramsčiai trupūs,
Tu su jais kartu pašlysi,
Ypač audrai įsisupus...

Jei aukščiau tu nori lipti,
Imk nelūžtamą ramentą
Ir, pakeitęs diego kryptį,
Kopk sode į kryžių šventą...

Kas juo remias, nesukrūšta –
Stiprios jam nukaltos vinys,
Ir nuo amžių jis nedūžta
Ne todėl, kad geležinis...

Kryžius žemės sodą valdo –
Atsiremk į petį stangų,
Ilgink savo žalią valdą –
Ir pakilsi tu į dangų...