Arkliu paverstas bernas

Arkliu paverstas bernas

Lietuvių mitologinė sakmė

Žmogus buvo už berną pas vieną ūkininką. To ūkininko pati buvo ragana. Tam bernui buvo ten labai sunku: per dienas laukuose dirba visokius darbus, ateina vakaras – šeimininkė kamanas ant jo galvos užmauna, paverčia jį arkliu, užsisėda ir joja ant Šatrijos kalno. Ten nujojus, pririša prie tvoros, ir esti pririštas per visą naktį. Ateina laikas, šeimininkė ant jo užsisėda ir joja namo. Parjojus namo, numauna kamanas, paverčia į žmogų, ir eik į darbą.

Žmogui labai nusibodo toks varginimas. Jis pradėjo šnekėti apie tai kitiems. Kažin kas jį pamokė:

– Kai jinai nujojus pririš tave prie tvoros, tu zulinkis, trinkis į tvorą, kad kaip nors nusimautum kamanas. Kai nusimausi, tai ji prieis atgal užmauti, tu taikinkis kaip nors tas kamanas jai užmauti.

Jis taip ir padarė. Kai tik nujojus pririšo jį prie tvoros ir paliko, tai jis trynės trynės apie tvorą, nusimovė kamanas ir pavirto į žmogų. Pamačius, kad jis nusimovė, jinai sako:

– Oje, mano arklys pasileido, reikia eiti pamauti.

Atsiskyrė nuo viso būrio ir priėjo prie savo arklio, to berno, užmauti kamanas. Priėjus vargo vargo, bernas nesiduoda, net nė kamanų iš savo rankų neduoda, taikinas kaip nors jai užmauti. Kažin kaip jinai pasisuko, tik jis šmukšt ir užmovė kamanas jai ant galvos. Ir pavirto ji į gražią širmą kumelę. Jis tuojau užsisėdo, papliekė:

– Nešk, – sako, – namo! Tu kelią žinai.

Ir parjojo ant tokios gražios riebios kumelės jau gerai praaušus. Parjojęs pririšo prie tvoros, o pats atsigulė.

Išsimiegojęs atsikėlė, savo kumelę išpliekė ir į darbą pakinkė. Dirbs dirbs per dieną, vakare pririša prie tvoros. Kad gerai, tai dar kokių šapų pameta, o kad ne, tai ir tų neduoda. Rudenį kumelė taip sublogo, kad vieni kaulai ir oda atliko, šonai prasitrynė. O kamanų nenumauna, ir gana.

Atėjo žiema. Visi veda arklius kaustyti, ves ir jis. Nuvedęs paprašė kalvį, kad šis jo kumelės kitaip nekaustytų kaip tik raudonai įkaitintomis pasagomis. Kalvis pridėjo raudoną pasagą prie nagos, kumelė tik dreba ir prašneko galiausiai:

– Ai kūmai, kad skauda!

Bernas liepė kalviui pasagą atimti, kamanas numovė, ir kumelė pavirto atgal į šeimininkę, tik buvo vos pažįstama – vieni kaulai ir oda.