Atžalos
| Atžalos Julius Janonis |
|---|
| Janonio raštai, "Varpo" bendrovės spaustuvė, Kaunas, 1921 |
Smarkūs vėjai, skaudūs lytūs,
Žiaurios audros nugalavo
Jauną girią, ką taip puikiai
Prieš dešimtmetį žaliavo.
Virto augštos tamsios eglės,
Griuvo beržai baltmarškiniai,
Krito medžiai, žūvo miškas,
Bepaliko tik kelmynė.
[33]
Ir ро krаštą, kur bujojo
Jauna žalio miško siena,
Vienas vėjas belakiojo,
Švilpinėdams naktį — dieną.
Vien šikšnоsparniai slaptingi
Ties kelmynu sukinėjos;
Vien apuokai bei pelėdos
Sukė gūštas ir perėjos.
Ir tik vietomis netyčia
Tarp stuobrių, sveikais išlikę,
Skurdo beržas ar eglaitė,
Atsiskyrėliai sunykę.
Rodės, miškas jau pražuvo;
Rodės, jis jаu nebegali
Beišdygti, beužaugti,
Bedabinti šitą šalį.
Bet aure tas plikas plotas,
Kur tik vėjo sukinėtas,
Vėl atgijo, vėl jau žalias,
Vėl jаu atžalų prisėtas!...
(1915, 1 „Аtžаlа“).