Atbaigimas

Atbaigimas
Vytautas Mačernis

Gimtos pastogės slenkstį peržengęs,
Jis vėl pamatė visa tai, ko taip nekęsdamas
Kadais pabėgęs buvo iš namų.
Ir pirmą kartą jo pasenęs veidas, jo išblėsę akys
Nušvito tobulu džiaugsmu.

Be galo jam dabar patiko toji didelė tyla,
Ir tie ant sienų atsimušę saulės spinduliai…
Ten, kur palangėm vazonėliuos augo blyškios gėlės,
Aplinkui matėsi
Vaikystės tolimų dienų žaislai.

Ir prasivėrė jo sukepę lūpos: „Ašen nieko neradau,
Tačiau galbūt nereikia nieko rast, jeigu ieškot gana.
Keliauja sau žmogus, o prieš akis tik vienas skausmo kelias,
Kol blėstančių troškimų širdį
Pridengia didelė gimtų namų tyla“.

Staiga jisai suprato viską.
Lengvai pasirėmė ant stalo
Ir, saulės spinduliuos panėręs veidą,
m i r ė!