Atsivijusi žvakelė

Atsivijusi žvakelė

Lietuvių mitologinė sakmė

Gyveno vienas šaltkalvis, pavarde Adomaitis. Jis netikėdavo, kad vaidenas, buvo labai nebaugus. Netoli buvo Pasandravio kapukai. Vieną kartą šaltkalvis, eidamas iš Raseinių, pamatė patvoriais landant šviesikę. Kai jis parėjo pro kapukus, šviesinė pradėjo eiti paskui. Jis eina greičiau – ir šviesikė greičiau. Iki namų pareiti buvo kilometras. Jisai pradėjo bėgt, įbėgo į trobą, užkišo duris ir per prieangį nuėjo prie kitų durų per skląsčio skylikę pažiūrėti, ar bus matyti, kur pasiliko ta šviesikė. Ta šviesikė atsirado prieš pat jo nosį. Šaltkalvis taip persigando, kad susirgo ir kelis mėnesius gulėjo lovoje. Daugiau jis niekam nebesakydavo, kad nieko nebijo.