Bachas

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bachas
Vincas Mykolaitis-Putinas
1961 m.


<poem> Ši naktis kaip bažnyčia be Dievo. Joj šalta, nyku ir gūdu. Jos aukštyje vieniši žingsniai Skamba šiurpiu aidu.

Samanotų piliorių kamienai Glūdi sutemų drėgnam ūke. Nežaisti čia saulėtai dienai Spalvingų vitražų lange.

Einu tamsumoj kaip vaiduoklis, Sustoju kerčioj susigūžęs, — Ir štai girdžiu, kaip suvirpa Vidurnakčio varpo dūžis.

Sugrojo piliorių kamienuos Garsai ne šios žemės preliudo, Prasiplėtė akmenio sienos, Ir gotikos skliautas sujudo,

Ir fugų melodijų srautai Vyniojasi vienas po kito, — Pravirko sustingę pilioriai Iš kieto ir šalto granito.

Pravirko ir mano krūtinė, Širdies gilumoj neramu. Ir sunkios blakstienos sudrėko Ne skausmo, — paguodos verksmu.

Įpynė mane į tą naktį Skambios polifonijos tonai, Tie skaidrūs preliudai, tos fugos, Tie dieviško meistro vargonai.

Jis sėdi kaip viešpats tam soste, Jo akys lyg žvaigždės žėri. Jo rankų palaiminti pirštai Man kuria ir grožį, ir gėrį.

Ir šitai atgyja bažnyčia, Jau aušta rytai pro ūkus, Jau švinta spalvingi vitražai, Jau grįžta Dievas - žmogus.

Jau Kyrie chorai pragydo, Jau Gloria gaudžia trimitai, Ir Credo jau skliautuose skamba Su pergalės saulėtu rytu.

Nulenkime galvas, priklaupkim, Štai kyla džiugus Incarnatus Ir angelas žemei apreiškia — Jau natus, jau natus, jau natus.

Bet štai graudus Crucifixus Ir pasijos didi kančia. Nėra šitoj žemėj palaimos. Nėra tau palaimos nė čia.

Tu Passus esi ir Sepultus Į kapo naikinantį guolį, Paniekintas sutemų verge, Buities iškankintas varguoli.

Ilgai tu kape netrūnėsi, Bet kelsiesi trečiąją dieną Ir žemei džiaugsmingai apreikši Tą didelę, linksmą naujieną.

Jog menkas buvai ir bejėgis, O šiandien kaip Dievas esi. Jog gieda tau garbę ir šlovę Ir žvaigždės, ir saulė šviesi.

Hosanna! — sugriaudėjo chorai, Timpanai ir triūbos, ir stygos, Aukštai tu, žmogau, atsistojai, Karaliams ir Dievui tu lygus.

Taip skamba granito pilioriai, Ir aidi tie dangiški tonai, Ir virpa tas gotikos skliautas, Kur griaudėja Mistro vargonai.

Jis sėdi kaip Viešpatis soste, Jo veide gili išmintis. Nuo jojo tokatų ir fugų Tamsi pasitraukė naktis.

Nuo jo daugiabalsio stebuklo Vitražų šventieji atgijo — Antai kankinys padrąsintas Nebijo aštraus kalavijo.

Ir veiziu nurimęs į aukštį, Ir rūpestis veide atlyžo. Į gotikos rūsčią šventovę Dievas grįžo!