Bachas

Bachas
Vincas Mykolaitis-Putinas

1961 m.

Ši naktis kaip bažnyčia be Dievo.
Joj šalta, nyku ir gūdu.
Jos aukštyje vieniši žingsniai
Skamba šiurpiu aidu.

Samanotų piliorių kamienai
Glūdi sutemų drėgnam ūke.
Nežaisti čia saulėtai dienai
Spalvingų vitražų lange.

Einu tamsumoj kaip vaiduoklis,
Sustoju kerčioj susigūžęs, —
Ir štai girdžiu, kaip suvirpa
Vidurnakčio varpo dūžis.

Sugrojo piliorių kamienuos
Garsai ne šios žemės preliudo,
Prasiplėtė akmenio sienos,
Ir gotikos skliautas sujudo,

Ir fugų melodijų srautai
Vyniojasi vienas po kito, —
Pravirko sustingę pilioriai
Iš kieto ir šalto granito.

Pravirko ir mano krūtinė,
Širdies gilumoj neramu.
Ir sunkios blakstienos sudrėko
Ne skausmo, — paguodos verksmu.

Įpynė mane į tą naktį
Skambios polifonijos tonai,
Tie skaidrūs preliudai, tos fugos,
Tie dieviško meistro vargonai.

Jis sėdi kaip viešpats tam soste,
Jo akys lyg žvaigždės žėri.
Jo rankų palaiminti pirštai
Man kuria ir grožį, ir gėrį.

Ir šitai atgyja bažnyčia,
Jau aušta rytai pro ūkus,
Jau švinta spalvingi vitražai,
Jau grįžta Dievas - žmogus.

Jau Kyrie chorai pragydo,
Jau Gloria gaudžia trimitai,
Ir Credo jau skliautuose skamba
Su pergalės saulėtu rytu.

Nulenkime galvas, priklaupkim,
Štai kyla džiugus Incarnatus
Ir angelas žemei apreiškia —
Jau natus, jau natus, jau natus.

Bet štai graudus Crucifixus
Ir pasijos didi kančia.
Nėra šitoj žemėj palaimos.
Nėra tau palaimos nė čia.

Tu Passus esi ir Sepultus
Į kapo naikinantį guolį,
Paniekintas sutemų verge,
Buities iškankintas varguoli.

Ilgai tu kape netrūnėsi,
Bet kelsiesi trečiąją dieną
Ir žemei džiaugsmingai apreikši
Tą didelę, linksmą naujieną.

Jog menkas buvai ir bejėgis,
O šiandien kaip Dievas esi.
Jog gieda tau garbę ir šlovę
Ir žvaigždės, ir saulė šviesi.

Hosanna! — sugriaudėjo chorai,
Timpanai ir triūbos, ir stygos,
Aukštai tu, žmogau, atsistojai,
Karaliams ir Dievui tu lygus.

Taip skamba granito pilioriai,
Ir aidi tie dangiški tonai,
Ir virpa tas gotikos skliautas,
Kur griaudėja Mistro vargonai.

Jis sėdi kaip Viešpatis soste,
Jo veide gili išmintis.
Nuo jojo tokatų ir fugų
Tamsi pasitraukė naktis.

Nuo jo daugiabalsio stebuklo
Vitražų šventieji atgijo —
Antai kankinys padrąsintas
Nebijo aštraus kalavijo.

Ir veiziu nurimęs į aukštį,
Ir rūpestis veide atlyžo.
Į gotikos rūsčią šventovę
Dievas grįžo!