Balsas iš ežero
| Balsas iš ežero |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Gyveno Valeniškių kaime Dilijonas. Turėjo jis tris vaikus ir žmoną. Vaikai dar buvo nedideli, vyriausias dešimties metų, o jauniausias penktų. Tas Dilijonas labai gražiai sugyveno su savo žmona. Vieną vasarą ima ir suserga jo žmona ir už kiek laiko miršta. Lieka trys našlaičiai ir Dilijonas.
Palaidojus žmoną, labai Dilijonui buvo neramu: čia gaila žmonos, čia mažyčiai vaikučiai likę našlaičiais, bet nieko nepadarysi, dirbt vis tiek reikia. Vieną gražią birželio dieną, kada reikia pūdymus arti, pasikinkė Dilijonas arklį ir netoli ežero išėjo arti pūdymo. Visą dieną arė, ir nieko neatsitiko. Vakare, saulei nusileidus, jau norėjo eit namo, tik žiūri – atbėga nuo kalnelio du jaunesni jo vaikučiai. Tėvas sustojo ir laukia. Štai tik koks balsas pasigirdo vandenyje:
– Laikas, laikas – ir dar nėra!
Vaikučiai nuo kranto bėga prie vandens ir sako:
– Mus mama šaukia!
Ir vienas po kito nuo kranto šoko į vandenį.
Tėvas, matydamas, kad vaikai šoka į vandenį, skubiai lekia prie vaikučių, bet, kol pribėgo, tai tik koks vėjas suūžė, ir vaikučiai dingo. Tėvas pakėlė riksmą ir sukėlė visą Valeniškių kaimą ant kojų. Sulėkė kaimynai, atsinešė tinklus. Visaip bandė ir nesurado, atrodo, kaip kokia ežero pabaisa būtų tuos vaikučius prarijusi. Už kiek laiko buvo atvažiavę žūkliai su dideliais tinklais, ir tie niekur nieko nerado.