Baltas karžygys

Baltas karžygys
Adomas Mickevičius

Adam Mickiewicz, Baltas karžygys, Shenandoah, Pa., spaustuvėje „Garso Amerikos lietuvių”, 1897.
Vertė Kazys Bukaveckas.

Bėga metai — jis kovoja,
Gal jau nėr, kad neparjoja.
Marčia! Rūpestis reik mest
Kunigaikštis žada vestis
Kunigaikštis svodba ta
Į kiemus kviesliai išjoja,
O martelė ašaroja,
Ašaroja, rankoms ploja:
„Jis sugrįš pabaigęs karą
Laukiau, poravau metus,
Paporuosiu ir kitus”.
Kunigaikštis svodbą kelia,
Ta rūpestis martelę:
Mūrinės jos akutės
Tartum srūtų dvi duobutės,
O išpurtus jos burna,
Taip, kaip vaškas geltona.
Griūva, žūva sveikata,
Jau martelė kaip ne ta.
Vainikų, dudų — gyvos plynios.
Paupia sukviestųjų minios,
Tubyj žirgeliai žvengia,
Štai marčią puošia, rengia.
„Aš su juoju nevažiuosiu.
Savo žiedo jam neduosiu.
Belyk eiti nuo žmonių
Ant šaltųjų kapinių”.
Juosna svečiai išvaikščioj.
Galas svodbai kunigaikščio
Močė, ragana, atėjo,
Ir martelę prakalbėjo:
„Kunigų nepripažįstu,
Dievo ryšio neišvystu.
Moku žinią ir be baimės
Išliuosuosiu iš nelaimės
Aš turiu iš dimno tyro
Dimną šaknį, tu — nuo vyro
Dovanas, šiaip padaryk
Tąją šaknį susitrink,
Mesk į goserę, praryk.
Tuojaus plaukus susiriesk
Ant drobulės pasitiesk,
Per du žiedus dvasią kviesk
Nors iš rūmų užkeiktų
Vyr’s pribus ant tų pėdų”.
Nuotaka nakties sulaukus,
Griebia šaknį, žiedus, plaukus,
Savo vyrą kviečia — buria:
Vyras klauso — vyras kuria,
Žemė vietkapy prayra
Ir išspjauna žirgą, vyrą:
Tas vyriškis žirgą tveria,
Per girias, per kainus neria.
Iš uolų ugnelė tyška,
Žagarai po kojoms pyška.
Raitelis, kaip drūtas, neria.
Viens — ar gryna, ar klampu.
Ar, martele, ne šiurpu?
Kiemas tyli — kiemas miega,
Kručiai miega panaktiniai,
Svodboje pragėrę jėgą;
Tyli skambalai variniai.
Tikt blakstienų nesudaro
Jausdama marti kamaroj.
Girdi, kaip keleliai dunda.
Mato, kad tarnai nebunda.
Susyk vartai sugirgždėjo.
Kartą šunės suurzėjo
Ir vėla, kaip nebyliai.
Tyli kiemo pašaliai.
Netikėtai brakšt, brakšt, brakšt
Trejos durys atsidaro.
Lyg kas per duris pašmakšt
— Baltas karžygys kamaroj.
Visas balts nuo apačios
Lyki galvos; link kerčios
Žengia, sėda prie marčios.
Dailiai, meiliai laikas plaukia;
Su sykiu apuokas šaukia
Žirgas žvengia. „Žirgas laukia.
Lik sveika, arba šianai!…
Ir būk mano amžinai!”
Alpnas mėnesėlis šviečia,
Raitelis, nei paukštis skriedžia
Ir šileliais, ir laukais,
Ir keleliais, ir takais,
Iš uolų ugnelė tyška,
Žagarai po kojoms pyška,
Viens — ar gryna, ar klampu
Ar, martele, ne šiurpu?
Žirgas dengia, jis nešyla,
Girioj, nieko nesutinka,
Tikt kaip kur žvėris pakyla,
Varnas iš pušies surinka.
Ar iš tolo žagaruos’
Vilko akys sužėruos.
„Denk, žirgeli, denk, denk!
Kliūčių — žūčių pasilenk,
Mėnėselis neaukštai,
Koliai žibina skliaustai
Turim braukt dešimts kalnų,
Turim plaukt dešimts tvanų.
Už pusantros valandos
Ankstybi gaidžiai giedos”.
„Kur, berneli mano, joji?”
„ Kur mano namai, jaunoji”.
„Net ant Mindaugo kalnelio
Dieną nieks nedraudžia kelio,
Naktį einam paslapta”.
„Yr pylis?” — „Yra tvirta.
Nes ant amžių supilta…”
„Bernužėli, sustabdyk!
Netrivoju: visą tranko”.
„Į mane įsikabink,
Man į skverną, o kas rankoj?
Ar duonutė?” — „Ne duonutė,
Tai šventa maldos knygutė”. —
„Negali stot, pons mus gena,
Ar girdi, kaip čion dundena?
Mesk tą knygą! Kam svarba?
Pliekiu žirgą, ve dauba!”
Dingo sunkumai nuo sprando,
Pasispardė ir ant kranto.
Plynioms dengia, kiek yr vieko:
Jokio gaivalo aplinkui,
Smiltys, nendrės, daugiaus nieko.
Jojančiam pakeliavingui
Tikt blaivykštė veda kelią.
Žvelk: ant pilkalnio nušvito,
Žvelk: jau perlėkė ant kito,
Žirgas vejasi ugnelę”.
„Kas per kelias neveizėtas
Nors užeitum žmogaus pėdas”…
„Geras kelias: reik painaus.
Tokiu niekas nepagaus,
Nėr pėdų, nes aš pėkščių
N’įsileidžiu ten svečių.
Nes tarnaičiai tam krašte
Neša varguolius nešte.
Veža bajorus vežte”. —
„Denk, žirgeli, denk, denk!
Kliūčių — žūčių prasilenk.
Žvenk: jau raudoni rytai:
Koliai saulės nematai
Turim porą braukt kalnų,
Turim porą plaukt tvanų,
Tikt už pusės valandos
Ankstybi gaidžiai giedos”.
„Sulaikyk, vyruti, žirgą:
Alpna, akyse man mirga,
Burną drasko žagarai.
Gal nubraukti, kam varai!”
„Kas ant tavęs? Retežėlis?”
„Tai ražančius, ignosėlis”.
„Kam prakeiktas, kam ražančius
Drėbk tą painę, drėbk tuos pančius
Bėris baidosi nuo jų,
Ot taip, ot taip, tuščiųjų!” —
Žirgas lyg netaip baugus
Ilgus perbėgo laukus.
„Kokias kapines prijoji?” —
„Tai pylis ta amžinoji”. —
„Vekur, vekur, ve tiesiog štai!
Ir su kryžiais, su kapeliais,
Su žaliuojančiais medeliais.” —
„Tiejai kryžiai — mano bokštai.
Toji liepa, ką viena,
Mano rūmų karūna.
Bėris peršoks pinučius.
Pasilsėsiu pas kryžius.
Šok, žirgeli, šok, tiesiog!
Jau ir vietoj, jau sustok!
Peršokavai prieš gaidžius
Tiek šilelių, tiek kalnų,
Tiek kupstynų, tiek tvanų,
Tu man geras, tu gražus,
Oi, žinau, nuo ko drebi:
Tu ir aš, abu šlapi”.
„Kam sustojai, mylimasis!
Vėjas rytmečio šaltasis
Pučia, suplakė rasa,
Oi, pridenk: drebu visa”.
„Ant šio pilkalnio eiva,
Dega karštumu galva,
Prisiglausi prie galvos,
Ji sušildyti valios”.
„ Kokia tu turi čion vinį?”
„Tai kryžutį sidabrinį”.
„Eik šalin!… Aš negaliu!…
Burną pjaustai tuo peiliu!”
Meta kryžių, kryžius dingsta,
Su sykiu gaidys surinka,
Kapas brizgilais sutrinka.
Žirgas kalba, žemė linksta.
Linksta, linksta ir įgriūva,
Be žinios jie trys pražūva.
Jau saulutė užtekėjo,
Viskas stovi kaip stovėjo:
Rimso liepos, kryžiai stukso.
Ant kapelių akmens slūgso.
Tikt aukščiausioji vieta
Suardyta, sutrempta.
Kunigas už dvi dušias
Laikė rytmetį mišias.