Baltoji poema

Baltoji poema
Salomėja Nėris

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1931 m. rinkinyje „Pėdos smėly“.

Šj rytą — Pasaka šarmota baltam parke.
Šį rytą baltos nuotakos alėjom vaikšto — —
Taip tyliai — nesugirgžda šilko skaros —
Taip tyliai — kaip padangėj baltas garas.

Ją vakar išvariau. Ji, kaip gyvatė, čiulpė mano sielą —
Paskui verkiau — —
Ilgai verkiau — Kaip telegrafo vielos švilpiant vėjui.
Kur ji — manoji meilė ugniažiedė?
Ją išvariau į šaltą tuščią naktį,
Ir užsklendžiau duris — — —
Tai buvo vakar, vakar — — —

Šį rytą parko medžiai — baltos nuotakos.
Šį rytą brilijantų nubertais takais jinai sugrįžo —
Mano meilė ugniažiedė — — —
Baltom alėjom ji sugrįžo — — —

Ko sugrįžai, ko parėjai, nelaukiamoji?
Man tavo burtų vergija skaudi, skaudi — — —
Ji tyli. — Snaigės pėdas mūs užkloja — —
Tylėdama man ranką deda ant peties — —
Ir ant snieguoto balto tako
Pabiro brilijantai mėlyni —
Jos ašaros — —