Batai numirėliui

Batai numirėliui

Lietuvių mitologinė sakmė

Vienas siuvėjas pasakojo, kad kažin kur pas stambų ūkininką gyveno su šeima batsiuvys-daržininkas. Vėlai rudenį mirė ūkininkas. Palaidojo, apverkė giminės ir kaimynai. Būdamas gyvas, ūkininkas padavė daržininkui pasiūti batus, kurių jam gyvam nesuspėjo baigti. Daržininkas, palaidojęs ūkininką, po vakarienės siuvo batus. Vėlai naktį kažin kas pabeldė į duris. Batsiuvys manė, gal kas ateina iš kaimynų, išėjęs atstūmė duris ir į tamsią priemenę įsileido numirėlį. Numirėlis sako:

– Nebijok! Aš niekam blogo nedarysiu. Nekelk ir šeimos, kad neišsigąstų.

Batsiuvys įsivedė jį į pirkią. Numirėlis sako:

– Dabar šalta, gruodas su kojinėmis vaikščioti, bado kojas. Baik man batus siūti, aš palauksiu.

Darbo buvo nedaug, greit baigė, numirėlis apsiavė naujais batais, sumokėjo už darbą auksiną. Batsiuvys baisiai išsigando ir bijojo paklausti, kodėl jis iš numirusių prisikėlęs ir vaikščioja.

Nuo tos nakties pradėjo tam ūky naktimis belstis. Kartais šeima naktį matydavo vaikštant po kiemą ir po tvartus. Šeima ilgai negalėjo kentėti tokių baisių dalykų. Kaip kitur buvo girdėję, taip ir jie – atkasė kapą, atidarė karstą. Šeimininkas gulėjo naujais batais apsiavęs. Galvą atkirto ir galų kojų padėjo, kad rankomis nepasiektų. Karstą užkalę užkasė. Numirėlis daugiau namo neparėjo.