Be darbo
| Be darbo Jonas Biliūnas |
|---|
| Pirmoji publikacija – „Darbininkų balsas“, 1904, Nr. 1. |
Liepojuj, prie miesto sodno, po medžiu, stovi susitraukęs išblyškęs žmogus. Jo drabužiai ploni, bet ir tie lopiniuoti, su kyšinčia vietomis vata; čebatai taip pat nudėvėti, rodo kojų pirštus, storais autskariais apvyniotus...
Tai ieškąs darbo darbininkas - Laurynas Dūda. Atvažiavo jis čia iš Rygos. Ten dirbo vagonų fabrikoje 15 metų; daug matė vargo ir nelaimių, daug visa ko patyrė, tečiaus didžio bado nekentėjo. Bet paskutiniais metais prasidėjo krizis - stoka darbo. Šimtai ir tūkstantys atstatytųjų darbininkų pasijuto ant gatvės; kitas neturėjo giminių ir pažįstamų, kur nors tuo tarpu galėtų sau prieglaudą rasti.
Atstatė fabrikantas ir Lauryną, nors jis tam fabrikantui tiek metų dirbo, savo sveikatą padėjo...
Pasijutęs ant gatvės, Laurynas iš karto negalėjo suprasti, kas su juo atsitiko, nežinojo, kas daryti. Dvi dieni išgulėjo jis savo kambarėly, kietoj lovoj susirietęs: niekur neišėjo, nieko nevalgė. Trečią dieną atsikėlė išdžiūvusiu gomuriu, galva sukės, ausyse skambėjo, o akyse šokinėjo žali ir raudoni žiburėliai.
Atsiminė Laurynas, kad jis dvi dieni nevalgęs. Parsinešė dešros ir svarą duonos, pasistiprino kiek, paskui suskaitė pinigus: maža - ilgam nepakaks. Suprato, kad reikia ieškot koks nors užsiėmimas, jeigu nenori badu numirti. Kitokios prieglaudos nebuvo. Gyveno sodžiuj jo brolis kampininkas, vaikais apsikrovęs, bet pats vargiai pakaktinai sau duonos turėjo. Matėsi Laurynas su juo seniai, susirašinėt nesusirašinėjo: gėda buvo prie jo kreipties, pašalpos prašyti.
Visą savaitę išvaikščiojo Laurynas po Rygą, ieškodamas darbo: niekur jo nepriėmė. Nuplyšo batai, baigės pinigai.
Metė Laurynas Rygą - nuvažiavo Dinaburkan: pasitikėjo ką nors laimėti. Bet ir tenai darbo nebuvo; daugelis išmestųjų iš fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti.
Dvi savaiti prasivalkiojo Laurynas po Dinaburko miestą, išalkęs ir nusiminęs: nieko negavo. Visur jam sakė, kad darbo nesą, kad jis silpnas esąs darbininkas... Atsiminė tada jis Liepojų, kur, girdėjo, daug esą fabrikų, plati pramonija...
- Važiuosiu ten, - nusprendė Laurynas, - gal ką nors surasiu...
Keliavo jis Liepojun tai pėsčias, tai slapstydamos geležinkeliu, nes pinigai jau visai baigės, bilietui nebepakako. Ant galo atvyko... Bet ir čia visur girdėjo tą patį atsakymą: nereikia, ir be to daug turime...
Ir šitai, išalkęs, nuvargęs ir sušalęs, atsidūrė jis ant galo prie Liepojaus miesto sodno. Susirietęs kur nors po medžiu, vėl ketina jis čia pernaktavoti ir nors kiek atsilsėti.
- * *
Ūkanotas rudens prievakarys; artinas tamsi naktis. Žiemys vėjas kaukia ir švilpia, nešdamas lietų ir šaltį, knisasi po skylėtus Lauryno rūbus, šiurpuliais perimdamas nuvargusį, stingstantį kūną. Griaudžiai šlamėdami, krinta ant papurusios juodos žemės geltoni medžių lapai; o pavirš jų čežena, liūdnai ūždamas, smulkutis lietus, šlapina žemę ir mažais grioveliais sriuvena slėnin. Liūdnai žiūri Laurynas į paskendusį ūke sodną ir klausos. Sodno ošimas ir šlamėjimas jam tartum žinomas, jau girdėtas: jis kelia jo minty vieną paskui kitą skaudžius gyvenimo atsiminimus...
Šitai jis treti metai fabrikoje - jaunas, sveikas ir stipras, kaip augąs derlingoj žemėj uosis...
Ateitis linksmai žiūrėjo jam į akis, ir jis, pilnas tikybos, žengė pirmyn. Noras jo buvo nedidelis: padirbėti keletą metų fabrikoj, susidėti pinigų ir grįžti atgal sodžiun, ten nusipirkti žemės gabalėlis ir ūkininkauti. Ir Laurynas tvirtai tuo tikėjo...
Bet pačiam darbo karštume, kada svajodamas apie ūkį gręžė jis vinims skyles, nusmuko nuo mašinos diržas ir, užkabinęs Lauryno ranką, įsukė ją ratan... Suriko nesavu balsu Laurynas, išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulai, ir apalpęs pargriuvo.
Atsitekėjo jis ligonbuty, su suraišiota ir sustatyta ranka. Šešius mėnesius tenai išgulėjo. Daktarai šiaip be taip atataisė ranką, - ir jis pagijo. Bet jautėsi dabar daug silpnesnis nekaip pirma.
Ilgai vargo ir prašė Laurynas, kol fabrikantas jį priėmė atgal. Už sužeidimą neatlygino; dargi trigubai pasirūpino išplėšti nuo jo visokiomis bausmėmis pinigus, kurius buvo davęs jo gydymui. O darbas buvo sunkus ir vienodas; visą dieną reikdavo stovėti ant vietos - nevalia nė atsitraukti, nė atsisėsti; kas antra savaitė reikė dirbti naktimis. Uždarbis buvo vidutinis. Bet dažnai reikdavo duoti kyšiai „meistrams“, - ir kartais tik tik pragyvenimui bepakakdavo. O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė, - dar sunkiau rados. Metė jis ir apie ūkį svajoti: matė, kad fabriką bus sunku palikti, kad čia reiks ne tik dirbti, bet ir mirti. Tatai kankino Lauryną, slėgė jo dvasią; jį vis dar traukė sodžiun, nors ir ten buvo matęs vien tik vargą...
Ir tik parėjęs iš fabrikos namo, nusiramindavo kiek Laurynas, žiūrėdamas į savo mažą sūnelį, kurį labai pamylėjo. Bet vaikas, metus išgyvenęs, apsirgo ir numirė...
Pasidarė dar nuobodžiau. Jis visą dieną fabrikoj, o pati namie - viena be užsiėmimo. Ant galo ir ji pastojo fabrikon.
Vaikui numirus, trejus metus pagyveno jiedu, šiek tiek apsiprato, nurimo, kaip staiga vėl atsitiko nelaimė: apsirgo džiova Lauryno pati ir po pusantrų metų numirė...
Pasiliko Laurynas vienas, kaip stagaras. Pirmais metais iš nuobodumo net gerti buvo pradėjęs, bet paskui pergalėjo save ir metė. Bet gyvenimas jam buvo nebemalonus: šeimynos nebeturėjo, o su draugais ir pažįstamais retai tesusieidavo.
Paskui prasidėjo streikai ir krizis; daugelis pakliuvo kalėjiman, daugelis liko be darbo...
Šitai ir jis stovi dabar svetimam mieste patvory ir kalina dantis. Drėgnas šaltis rausias po jo plonus rūbus ir marina nuvargusius sąnarius...
- * *
Žiūri Laurynas į plinkantį sodną ir klausos. Medžių ošime ir vėjo švilpavimuos tartum girdi jis gatve einančių darbininkų balsus ir šūkavimus, palicijantų rėkavimus, švilpiančius kazokų kančiukus, raižančius darbininkų nugaras. Tartum tai vargdienių vaitojimus ir jų vaikų verksmą neša laibos, gailestingos vėjo stygos, - tartum tai atbalsis tų, kurie, paskendę varguose ir nelaimėse, žudo savo jaunystę, spėkas ir sveikatą, aukaudami jas savo „darbdavėjams“.
Kaip tie geltoni medžių lapai, krinta myrio pakirsti vargdienių broliai ir seserys - nuo vargo išdžiūvę, nuo darbo pajuodavę, - krinta su gailesčiu ir graudžiu dejavimu, ankstyvų ligų ir prispaudimo pergalėti. O jų kapą, kaip tas rudens lietus, mirko kasdien karčios likusiųjų ašaros, - ašaros tų, kurių toks pat likimas laukia. Jei tas ašaras surinkti, pasidarytų sriauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų numesti vergiją. Bet išbarstytos po visą pasaulį, džiūsta jos nematomos, nežinodamos savo galybės. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis ant nieko po visur išsklaidyta darbininkų galia, kol vargdieniai nesupras savo galios ir nesusivienys...
- * *
Taip galvoja Laurynas. O tamsi rudens naktis jau išplėtė savo juodus sparnus ir apdengė jais dangų, miestą ir sodną... Ant gatvių sužibėjo lempos; bet sodne, kur prisišliejęs medžio stovi Laurynas, tamsu. Drugys krečia Lauryną nuo drėgnumo ir šalčio, bet eiti kitur nėra kur, ir nesinori.
Atrado jis po medžiu akmenį ir atsisėdo, norėdamas nors kojom duot kiek atsilsėti.
„Kur aš dabar dėsiuos? - mąsto Laurynas. - Kad nors draugą ar pažįstamą turėčiau, kurs nuramintų ir pastiprintų, su kuriuo galėčiau pasikalbėt ir pasirodavot: tada nors ne taip būtų baisu ir nuobodu, ne taip rūpėtų badas ir ateitis. Dabar nėra nei vieno, kurs mane paminėtų arba atsimintų. Ir kam mano gyvenimas reikalingas? šeimynos, apie kurią reiktų rūpinties, nebeturiu ir neturėsiu, žmonėms gi naudos jokios atnešti nebegaliu, nes esu silpno kūno ir pailsusios dvasios. Būti fabrikanto vergu, dirbti tik dėl to, kad pusbadžiai galėčiau gyventi ir laukti, kol vėl išmes pro duris, ar beapsimoka? Tai kam gi dar ieškoti darbo, kam gi dar be reikalo tos naujos kančios? Ar ne geriau vienu matu pabaigti su tuo gyvenimu?..“
„Tikiu, kad darbininkų padėjimas pasigerįs, kad jų laukia šviesi laisva ateitis, bet lai už tą ateitį kovoja jaunesni ir stipresni, - lai jie kala sau naują gyvenimą... Aš pagyvenau pakaktinai, nors ir nieko kita nedirbau, kaip tik kroviau turtus savo fabrikantui, buvau jo vergu. Už tai jis mane pavertė dabar į elgetą - be vietos, sveikatos ir savasties... Ir nejaugi, atkišęs ranką, turiu prašyti praeinančių „ponų“ ir rinkti skatikus? - Ne, niekados! gana žeminties ir maldauti mylistos tų, kurie visą gyvenimą laikė mane už juodą jautį ir išnaudojo mano sveikatą. Lai duoda nors laisvai numirti, jei nedavė laisvai gyventi...“
Laurynas galvoja apie tą šaltai - be galvos karščio ir širdies skausmo. Jam nors liūdna, bet ramu. Mintis, kuri paskutiniu laiku pradėjo jį lankyti, dabar užvaldo jo visus jausmus, giliai rausiasi po jo omenę. Jam toks ateina noras numirti, nebejausti to bjauraus gyvenimo ir vargų, kurie jį amžinai kankino! Jis taip trokšta užmigti šitam sodne, kur nors po medžiu, - užmigti amžinai, medžių ošimo siūbuojamas, vėjo švilpimo liūliuojamas. Mirties pakirstas jau jis nebejaus nė šalčio, nė šiurpaus drėgnumo; jo vėlė nebeprigulės fabrikantui, neprašys jo darbo...
Atsimena jis sodžių, kur kadai tarnavo bernu, laukus ir pievas, kur arė ir pjovė, - dainas, kurias su kitais dainavo, - bet liūdnai nusišypso: - ir ten ne geriau, ir ten skursta darbininkas, tamsumo ir vargo prispaustas, visų niekinamas ir žeminamas: ir ten nėr kur dėties, - reikia bėgti miestan, Amerikan ir Afrikan - duonos ir naujo gyvenimo ieškotų…
- * *
Ilgai sėdi susimąstęs Laurynas... ilgai mąsto - galbūt apie Dievą, aną gyvenimą, o gal ir ką kita?.. Bet šitai staiga atsistoja, padeda vieną koją ant akmens ir pasistiepęs pradeda graibyti rankom viršum galvos. Dešine ranka užčiumpa jis drūtą liepos šaką.
– Gera, ištūrės, - taria jis balsiai ir, kiek pastovėjęs, nušoksta nuo akmens.
„Tai ką, - galvoja stovėdamas, - jau naktis, visi rengias gultų, visi ieško pailsio, - reikia ir man pasikloti sau patalas... Juk tada ir aš nebejausiu nei drėgno šalčio, nei sąnarių skaudėjimo, nei pilvo gurgėjimo, - būsiu ir aš laimingiausias...“
Nėr žinios, dėl ko jam užeina noras valgyt. Atsimena, kad jo kišenėj dar yra keletas skatikų. Nueina jis prie stovinčios sodno gale lempos, ištraukia iš kišenės pinigus ir suskaito 15 kapeikų.
„Pavalgysiu paskutinę vakarienę ir aš“, - mąsto Laurynas ir eina ieškotų maisto.
Greitai sugrįžta atgal: vienoj rankoj nešas butelį alaus ir gabalą duonos, antroj - suvyniotą virvę. Atsisėda ant akmens ir, atsilaužęs duonos, valgo. Jaučia, kaip apkramtyti duonos kąsneliai slenkia iš gomurio viduriuosna, bet kely apsistoja... jis pradeda žagsėti. Atsidaro butelį alaus ir geria. Šaltas skystimas tartum šildo Lauryno vidurius, bet paskui jį paima drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, - noras valgyti praeina.
Laurynas užkiša butelį, deda alų su duona kišenėn ir skubinai atsistoja, tartum bijodamas pasivėlinti. Nutveria virvę, pasistoja ant akmens ir griebias už šakos, bet iš greitumo paslysta ir krinta žemyn. Giliai alsuodamas, sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens, - ir užneria už šakos virvę. Galvoja jis tik apie viena... Kilpa prirengta... Laurynas įkiša jon savo galvą ir pasispyręs pasikabina ore...
Akyse jam šokinėja žiburėliai, pradeda plėsties tai raudoni, tai žali ratai, bet visa kas akies mirksniu nyksta iš jo omenės: pasidaro tamsu. Nebejaučia jis nei savo baisaus kriokimo ir putojimos, nei kojų traukimo, kurios riečias ir tiesias kaip nuo priemėčio. Jo kūne amžinai užminga mintis ir jausmai, nutilsta visi gyvenimo vargai...
Tik ūžia ir staugia šiaurės vėjas, siūbuodamas kabantį ant šakos Lauryną, liūdnai čežena smulkutis rudens lietus, šlapindamas jau sustingusį jo kūną, ir graudžiai šlama krintantieji medžių lapai, tartum glostydami pamėlynavusį veidą...