Canto (I-XVI)

Canto (I-XVI)
Vytautas Mačernis

Tai neužbaigtas eilėraščių ciklas.

I

Nuo ko pradėt? Štai klausimas be galo rimtas!
Su rašalu ir plunksna… nesiskirdamas jau gyvenu
Trečia savaitė. Ir sumanymų ateina, rodos, šimtas,
Bet pradžią tinkamą surast tikrai sunku.
Tačiau nesveika žmogui šitaip susikrimtus
Gyvent, ieškot pradžios, jei sent – pradėt laiku.
Todėl nenoromis imi save įtikinėti:
Argi svarbu, nuo ko pradėti?

II

Ginčus apie religiją pradėdavo nuo vištos ir kiaušinio
Kadais senelė mano su manim.
Pasauly visa taip keistai į viena susipynę,
Jog pasikliaut gali, skaitytojau, visa širdim:
Pradėję iš bet kur, prieisim prie „dalykų paskutinių“.
Tiktai tikėk ir sek manim,
Nes bet kurioj daly didžiulė visata
Jau glūdi… nors neaiškiai išreikšta.

III

Gal tu, skaitytojau, nemėgsti pašposauti?
Galbūt skaitai tik rimtus ir vertingus dalykus?
Ir mėgsti eit iškart prie reikalo ir pratęs reikalauti,
Kad darbas būtų meniškas ir įdomus.
Tai mesk išsyk šalin. Nenoriu, kad pradėtum nekantrauti
Ir klausinėt, kas iš to viso bus.
Net tiems, kurie prie nuobodžių, ilgų istorijų pripratę,
Sakau: „Lasciate ogni speranza voi ch’ entrate“.

IV

Aš, kaip Vergilijus, už ilgo ploščiaus nusitvėręs Dantę,
Manau, skaitytojau, gerokai patampyt tave,
Tik nebijok ir leiskis traukiamas, kaip lupant dantį;
Aš nežadu tavęs troškint kur požeminiame urve.
Užteks paviršiaus mums, nes „cose tant’ interessanti“
Kas dieną vyksta žemės kampuose.
Todėl paliaukim aiškintis ir susitaikę
Pradėkim įdomautis tuo, kas pasitaikė.

V

Bet man vis neramu… Ar tu patenkintas jautiesi?
Gal sėdi ir dėbsai, paniuręs kaip naktis?
O aš iš karto pamilau tave ir noriu su tavim ilgiau pabūti dviese,
Tu reikalingas man, kaip žydui nekrikštui arklys
Po kaimą važinėt; nors aš vežimą tempsiu, tu tik važinėsi,
Bet man svarbu, kad jaustumeis smagiai sėdįs.
Kitaip ne juokas su tavim, išlipsi ir nueisi,
Ir aš paliksiu vienas, nusiminęs baisiai.

VI

Nes, aš žinau, esi išlepintas ir mėgsti patogumą,
Skaitai tiktai raminančius ir širdį glostančius raštus.
Tegu neplonas tu, bet dar zylioji paskui malonumą
Vikriau už nesubrendėlius, vikriau už jaunus ir plonus.
Jau man nuo rūpesčių galva suglumo:
Spėliojant vis, kuriuos tu jausi jutimus,
Kai ėmęs šią istoriją skaitysi.
Ar bus tau giedra ir šviesu akyse?

VII

O gal tu nepatenkintas, kad aš šaipausi,
Gal tu norėtum, kad aš elgčiausi rimčiau?
Ir jau mane šmutu laikai tikriausiai…
Bet aš galiu surast argumentų pateisint sau:
Rimtai į viską žiūrintis nukrypsta tuoj į patosą didžiausią.
Ir aš tikiu, kad gerą kelią suradau:
Nes juokas, nors nerimtas, piktas ir kandus,
Bet mėgsta realybę ir faktus!

VIII

Tačiau užteks pradinių pastabų. Herojų
Išvilkt į sceną laikas jau, skaitytojau brangus,
Tik kokį vardą jam parinkt, nesugalvoju?
Galbūt Antonijaus pritinkantis ir geras bus?..
Bet vardo neužtenka. Tai pačiu tuo rūpesčiu pirmuoju
Išduot reikės kilmės dokumentus aiškius,
Dabar jau metas toks: dokumentai pirmiausia reikalingi:
Kitaip išeisi gatvėn ir jau sveikas dingęs.

IX

Jis gimė Žemaitijos vidury, gal kiek labiau į šiaurę,
Dailiam ūkely, netoli nuo Varduvos krantų,
Birželio pradžioje, bet dieną drėgną, niaurią
Ir, rods, sekmadieny, pačiu vidurdienio laiku,
Kai buvo motinos kančių pripildęs pilną taurę
Per daugel nemigo ir siaubo valandų.
(Žmogaus tokia istorija visa:
Iš skausmo gimęs – miršta vėl skausme.)

X

Vos gimęs, tuoj pareiškė protestą didžiausią. –
Bet nepatiko motinai, kam buvo vyriškosios giminės.
Ji laukė tik dukters, tikėjosi ir klausė
Savęs tyloj, kokias akis ir lūpas ta mergytė jos turės…
Ir kaip šypsosis ji, ir kokį žodį tars pirmiausia…
Ar kryks linksmai… pamačius, rankutes ar ties…
Ir taip įtikino, kad bus duktė, ją tos svajonės,
Jog nebebuvo jai mažiausios abejonės.

XI

Gimdydama ji, žinoma, jau nieko negalvojo
Ir troško tik, kad viskas baigtųs kuo greičiau.
Ji nenorėjo jau gyvent. Mirtis baisioji
Atrodė jai tada kažkas nepaprastai gražaus.
Nes skausmas laužė ją perpus; visa ugny liepsnojo –
O kartais, veriamai suspigus, imdavo blaškytis, siaust.
Ir jos išvargintas ir skausmo iškraipytas veidas
Maldavo pagalbos, o ašaros per skruostus leidos…

XII

Tačiau pagimdžius greitai sustiprėjo,
Ir pamažu gyvenimas patraukė vėlei ją.
Ir vėl iškilo akyse troškimai jos senieji,
O buvęs skausmas užmirštas, šešėlyje,
Atrodė kažin kur toli. Ji svajones neišsipildžiusias minėjo.
Ir tiktai retkarčiais pažvelgdavo į bamblį tą.
Ji prašė, kad paduotų jai geriau jos pirmą sūnų,
O tas kniauklys te auklės rankose pabūna.

XIII

Ir nors ji neišreiškė sau, bet instinktyviškai giliai pajuto:
Gyvenimas ne visada sutinka su žmogaus planais.
Ir net koksai brangus troškimas jo bebūtų,
Jis mėgsta, ir dažniausiai, jį paverst niekais.
(Likimas tik ir laukia, kad vežimas laimės mūs’ sukliūtų
Ir jis galėtų su mumis pažaist.)
Todėl ir motina, neišsipildžius norams, jautės nuskriausta,
Ir būt tokiai čia buvo priežastis rimta.

XIV

Ji ištekėjo iš močiutės rankų, dar jaunutė ir iš meilės
Už vyro mylimo… Argi begali būti kas puikiau?
Ir, žinoma, tik vedusių svajonės buvo dailios:
Jie susilauks sūnaus, paskui dukters, bet ne daugiau…
Jei žmonės mylisi, nereikia daug vaikų, užtenka meilės…
(Tos mintys gražios, ašen nieko nesakau,
Tačiau gyvenant meilės vis mažėja,
O vargo ir vaikų – gausėja.)

XV

Bet neužbėkim už akių. Iš karto jiems likimas
Šypsojos palankiai. Ir pirmas gimė jiems sūnus.
Trečiaisiais metais susilaukė jie dukters, bet ši vos gimus
Pasimirė. Tas smūgis buvo ypač motinai baisus…
Bet buvo ji jauna; o jaunas vėl iš naujo imas
Tikėt, kad ateitis geresnė bus:
Ir taip, visa nušvitusi, pilna vilties,
Net baimę nugalėdama, vėl laukėsi duktės.

XVI

Tačiau šįkart gimė jau sūnus, ne pagal planą,
Galutinai pažeisdamas slaptąsias svajones,
Ir nė nemanė mirt (dar šiandien jis gyvena –
Prie to vėliau prieisim mes),
Ir nuolatos vis skundėsi kažkuo, vebleno,
Rankas skėtriodamas mažas.
Bet motina akies jam neturėjo
Ir be meilumo vystė jį priėjus,