Dūzgia byzgia bigutė
| Dūzgia byzgia bigutė |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Buvo našlaitė. Ji tarnavo pas ūkininką ir išsiderėjo išausti drobės. Bet tą darbą galėjo dirbti tik vakarais. Ūkininkas buvo geresnis, o šeimininkė baisiai pikta. Kai našlaitė vakarais ausdavo, ji vis bardavos, o ta vis skubindavo išausti.
Ateina kartą trys laumės ir iškelia ją iš stovų. Atsisėdo, viena audžia, kita šeivas trina, trečia gijas taiso – visos be perstojimo. Sako:
– Atminsi mūsų vyrų vardus, tai turėsi audeklo vaikų vaikams.
Ji išėjus priesodin ir gailiai verkia, kad neatmins laumių vyrų vardų. O laumės kalba tarpu savęs:
– Dūzgia byzgia Bigutė, Migla rasa pilį lieja!
Įėjo našlaitė vidun ir sako:
– Dūzgia byzgia Bigutė, Migla rasa pilį lieja!
Čiaukšt čeberakšt stovai užsidarė, ir durys užsidarė, ir nežinojo, kur liko laumės.
Na, tada anksti pasikėlė ūkininkas, žiūri – kas gi dabar pasidarė, kad tiek daug audeklo.
Šeimininkė apmetė dukteriai ir liepė austi tik naktį. Duktė atsisėdo austi šeštadienio vakarą. Audžia audžia. Šeimininkė sako:
– Eik duktė gult, pailsėt.
Ta plonu balseliu:
– Baigiu baigiu, baigiu baigiu.
Močia vėl varo, bet ji nieko nesako. Tik storu balsu:
– Baigiu baigiu, baigiu baigiu, tik nagai.
Motina įšoko pirkelėn ir sako:
– Kur tu?
Žiūri – duktė už kojų pakarta ir belikę tik kojų nagai. Va, kiek priaudė. Laumė, kai baigė draskyti, tai sakė: „Baigiu baigiu, baigiu baigiu, tik nagai."