Dainuojanti karčiama

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search
Dainuojanti karčiama
Kazys Jakubėnas
Eilėraštis iš rinkinio „Mieganti žemė“ (1929 m.).


     Mums kelias ne rožėm kaišytas,
     dalis mus suskurdus, žema,
     bet mes pauliosim lig ryto,
     per naktį suūš karčiama.
    
     Per naktį, per mieląją naktį
     uliosim lig ryto šviesaus,
     nelaimės pradėjo mus plakti,
     sudžiūvom nuo darbo sunkaus.

     Pasaulis vien rožėmis žydi
     ir deimantai, auksas jame,
     bet mes čia vargus teišvydom
     ir raukšles veide skurdžiame,

     Gėlynai ir saulė skaisčioji
     kitiems tik šypsosis, žydės.
     Už prakaitą savo uliojam,
     ir giesmės užkimę aidės.

     Užtrauksim, draugai, mes dainužę,
     nes ėjome skurdo keliais,
     ir suodiną skurdžią dalužę
     paliepsim nueit po velniais.

     Nežydi mums mėlynos gėlės,
     gražuolė aušra mums nešvies,
     skaisčioji ne mums vasarėlė,
     džiaugsmai ne dėl vergo širdies.

     Liūdnai mums šypsojos saulutė
     ir mėnuo skliauste mėlynam,
     žiaurieji vėjeliai mums pūtė,
     kad laimė nešviest nė vienam.

     Net tolimos erdvės liūdėjo
     ir skundėsi pušys šiluos,
     dar vakar tu rože žydėjai,
     o šiandie – jau vysti varguos.

     Užgeskite, mėlynos akys,
     kaip žvaigždės skliaute mėlynam.
     Nejaugi jums niekas nesakė,
     kad laimė nežvelgs kankiniam...

     Kai rytas išauš, mes perbalę,
     mes kūjo, plaktuko draugai,
     žingsniuosim pro alkaną šalį,
     dirbtuvėje vargsim ilgai.

     Veidai mums suvytę palieka,
     juos, giltinės dalgi, nuskink!
     Be laiko pražuvęs... Tai nieko,
     stiklelyje vargą skandink!

     Išgerki, drauguži mieliausias,
     kad baltasai veidas kaistų.
     Nuvysta juk gėlės gražiausios,
     kaip žiedas nuvysi ir tu.

     Gal švis dar dienelė iš naujo
     ir svietas atrodys puikus –
     iš prakaito mūsų ir kraujo
     tironai sau pins vainikus.

     O mums tie vainikai karalių
     sutrempt ir po kojų pamint!
     Tik gaila, kad suodiną dalį
     temokam stikle paskandint...

     Vargų vis negali pakakti,
     dalis mums suskurdus, žema.
     Per naktį, per mieląją naktį,
     dar ūš ir dainuos karčiama.