Dunojui

Dunojui
Salomėja Nėris

Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas 1931 m. rinkinyje „Pėdos smėly“.

Sidabro žvaigždės krinta į Dunojų,
Griūvančios pilys į debesis remias –
Dulkių nebliko pilių valdovų –
O jom taip gaila palikt gražios žemės.

Ir man taip gaila, o juodas Dunojau –
Valandos bėga, kaip žvaigždėtos srovės.
Vasara mano, kur paukšte skrajojau,
Bus aukso sapnas rūkuose tikrovės.

Ar atsiminsi, mielas Dunojau,
Kada numesi skraistę naktinę,
Kad aš ant, tavo krantų dūmojau
Drąsiąją dūmą, dūmą laukinę:

Ar likti laisvėj – sausą plutą krimsti,
Kalnų viršūnes, bedugnes mėginti?
Ar grįžt į slėnį? – Ten sotu ir linksma,
Ten viskas leista... tik laisvė užginta.

Pratark, Dunojau, išrišk mano mintį!
Tyli... Ir vilnys vis į tolį klysta,
Į laisvę, naujų troškimų auginti,
Be atsako skuba, kaip mano jaunysta.