Eikš prie manęs

Eikš prie manęs
Zigmas Gaidamavičius-Gėlė

Eilėraštis parašytas 1911 m. gegužės 17 d.

Eikš prie manęs, vaikine nedrąsus!..
Eikš, prisiglausk prie degančios krūtinės –
Aš tau sapnų, svajonių sidabrinių
Įkvėpsiu tuoj... Matysi, koks puikus
Liks tau pasaulis, jojo skruzdės žmonės,
Paskendę gelmėje laimužės ir malonės.
Matysi, kaip kitoniška šviesa
Sužibs dausų skliautai – nakties žvaigždutės,
Tos meilios, šnekučiuojančios sesutės,
Kaip žus širdies tavosios rūkas ir tamsa...

Eikš prie manęs, vaikine nedrąsus!..
Bijai tu mano žodžių ir dainužės,
Bijai tu vakaro, myluojančios naktužės,
Kai ji pasaulį gobia ir puikius laikus
Žilos senovės iškiliai sapnuoja...

Vai, nebijok!.. Tada širdis nustoja
Liūdėti neramiai, tada viltis
Sužimba akyse taip skaisčiai ir maloniai,
Tada užmiršta viskas sielvartą, dejonę,
Ir daug skaistesnė lieka ateitis...

Eikš prie manęs!.. Tu pabučiavimo lipšnaus
Dar vis bijai iš savo nedrąsumo,
Dar vis nedrįsti mano širdingumo,
Kad taip akis nuleidai... Ant dangaus,
Žiūrėk, užgeso spinduliai saulutės,
Jau lipa vis aukštyn mėnulis pasipūtęs,
O iš tavęs, deja, nei karto aš
Neišgirdau nei buriančios svajonės,
Nei tų puikių sapnų, kurie jaunai
Mane seniau bučiuodavo, dievaž...

Eikš prie manęs, vaikine nedrąsus! Tave
Aš myliu taip širdingai ir karštai,
Myliu labiau už viską, už... save...