Einantys pinigai

Einantys pinigai

Lietuvių mitologinė sakmė

Dažnai girdėtis, kad per jomarkus ar kur kitur užmoka koks sukčius pinigus – šit, pasižiūrėjęs už valandos, ir neberandi visų arba mažiau berandi pinigų.

Kiti sakosi buvę gavę tokį pinigą, kad už jį perki ką nori ir kiek nori. Užmokėjai tą pinigą, žiūrėk į savo kišenę – ir vėl jis besąs.

Na, tai kad nori tokį pinigą nusikratyti, tai jį reikia nunešti į kokią marmalynę ir tenai įmesti, nežiūrėti, kur jis nukris, ir eiti namo atgal neatsižiūrėjus. O kad tiktai atsižiūrėsi, tai tuoj ir vėl bus jis tavo kišenėj.

Kad gerai žiūri į tokį pinigą, tai pamatai tokį burbulytį vidury ar kur prie krašto burbsintį, tai tas ir yra einantis pinigas. Tai kad jį nori nuturėti, tai reik jį tarp pirštų rankoj suspaudus neštis, į antį prie pliko kūno įsidėti arba apspjaudžius dėti į pinigų mašnelę – tai nė jis pats išeis, nė jis kitų pinigų išves.

Kad nori, tai ir pats gali tokius einančius pinigus pasitaisyti. Pavasarį, kai pradeda varlės poruotis, tai, paėmęs vieną porą, įdėk į jų tarpą pinigus, kokius nori, ir su juodu vilnoniu siūlu apvyniok jas, Velykų rytą nunešk į skruzdėlyną ir įkask. Skruzdėlės atsigavusios nuės tų varlių mėsą, tai šv. Jono dieną nuėjęs susiieškosi tuos pinigus – ir bus jau einantys pinigai.