Erelis, karalius paukščių ir gudrybė karaliuko

Erelis, karalius paukščių ir gudrybė karaliuko
Simonas Stanevičius

S. Stanevičius paantraštėje nurodė „Žemaičių pasaka“. Tiksli kūrinio parašymo data nežinoma. Pasakėčia pirmą kartą išspausdinta 1829 m.

Paukščiai kita kartą, seimą pasidarę,
Visi vienu žodžiu buvo susitarę,
Idant tasai tarp jų karalium pastotų,
Kurs lėkdams už visus aukščiau nuplasnotų,
Paukščiams lekiant, visus pranoko erelis,-
Bet karaliuks, būdams mažiausias paukštelis,
Ant erelio kytriai tylojo pakalos.
Netrukus atėjo paukščiams lydžių galas,
Nes erelis viršų gavo,
Ir visi žemyn svyravo.
Tuo tarpu karaliuks erelį paliko
Ir, aukštai skrajodams, ant paukščių sukliko:
,,Aš ereliui viršų gaut neduosiu,
Aš karalium būsiu."
Bet veik išsireiškė to paukščio gudrybė;
Užsidegė visų sparnuočių rūstybė:
Visi karaliuką žavinti norėjo
Ir lig sūdui stosiant kaliny tūrėjo.
Tuo metu pelėdai ir šikšnosparniui tiko,
Jog kalinio sargais podraug pasiliko.
Bet abudu snaudė, sergstams jautrus buvo
Spurstelėjo šalin ir sargams pražuvo.
Norint didžias akis pelėda turėjo,
Niekur karaliuko regėt negalėjo.
Veltui šikšnosparnis abi statė ausi,
Gudraus karaliuko niekur nesuklausė.
Ligšiol veislė paukščių ant sargų rūstauja,
Kuriuodu per dienas slėptis nepaliauja.