Gigantomachija

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search

Graikų mitologijos mitas aprašantis Gigantomachija, Klaudiano (Claudianus) „Gigantomachia“[1].

Gaja, Motina Žemė pavydėdama olimpiečių viešpatavimo ir keršydama už savo vaikus titanus, pagimdė gigantus – milžinus su gyvačių kojomis. Žvaigždės pablyško, ir Helijas, dievas – saulė, persigandęs sulaikė savo arklius, kai gigantai išėjo iš žemės. Vos gimę, geriausieji iš jų jau ėmė ruoštis karui. Motina Gaja kurstė juos, pykčiu alsuodama:

Nugalėkit dangaus dievus, tepamato Krono sūnūs, ar yra koks nors ginklas prieš mane. Tegu paaiškėja, kas stipresnis – Rėjos vaikai ar mano. Dabar niekas deramai negerbia Žemės, ir Dzeusas nesiskaito su priemonėmis, kovodamas su titanais. Prometėjui Skitijoje erelis lesa gyvas kepenis, Atlantas hiperborėjų žemėje pakaušiu remia ugninį dangaus skliautą, o ant žilų savo plaukų ir barzdos jis kloja stiprų šiaurės ledą. Dar yra Titijas, kuriam nuolat atauga viduriai tik tam, kad vanagas vis juos lestų ir lestų. Bet dabar čia jūs, keršijanti kariauna. Išlaisvinkite titanus iš grandinių! Apginkite savo motiną! Štai kalnai ir upės; kovai galite panaudoti visas mano kūno dalis, tiktai nugalėkite Olimpo dievus! Vėliau pasidalysite jų valdžią; tavo, Tifonai, tebus dangaus šviesa ir valdovo skeptras, tau Enkeladai, tegu tarnauja jūra; vienas iš jūsų teužvaldo Eos (Aušros) vežimą; tavo, Porfirionai, tebus Delfų šakelė ir visos Kiros šventyklos“;

Nesunku buvo pažadinti į kovą siautėjančius milžinus. Jie jau manė, kad pergalė jų rankose. Vienas kūrė planus, kaip jis temps iš jūrų Poseidoną, kitas norėjo? Arėją, trečias jau jautė savo grubiose rankose puikias Apolono garbanas. Jie iš anksto mėgavosi, kaip Afroditė priklausys jiems ir kaip jie prievarta atsitemps neprieinamąją Artemidę ir mergelę Atėnę Paladę.

Tuo tarpu Iridė sukvietė dievus į Dzeuso rūmus Olimpe. Čia pakilo visi jūrų ir upių dievai, atvyko net požeminio pasaulio dievai – Hadas ir Persefonė. Mirties žirgai nuo šviesos metėsi į šalį jiems neįprastame kelyje, bet vėliau traukė toliau, pūsdami iš šnervių tirštą tamsą. Kai visi susirinko, taip kreipėsi į juos dievų ir žmonių tėvas Dzeusas: „O tu, niekada nesutriuškinama dieviškoji kariuomene, jūs dievai, kuriems priklauso dangus ir kuriems negresia mirtingųjų likimas! Pažvelkite, ką daro Žemė, kokį suokalbį vėl supynė prieš mūsų pasaulį! Naujus sūnus ji pagimdė kovai prieš mus, bet tik tam, kad tiek padaugėtų kapų kauburėlių jos paviršiuje, kiek vaikų ji pagimdė“.

Ir štai debesyse nuaidėjo trimitas; dievams – Eteris, o gigantams – žemė davė skardų mūšio signalą. Gamta vėl pavirto į chaosą, drebėdama dėl savo valdovo. Išpuikę gigantai suardė gamtos ribas; salos nugrimzdo į jūrą, uolėtos seklumos iškilo į paviršių, jūrų krantai pasitraukė, upės pakeitė savo vagą. Vieni gigantai, kaip ginklą, griebė Oitos kalną, kiti – Pangają, Osą ar ledynais padengtą Atoną. Šis išplėšė uolėtą Rodopės kalną kartu su Hebro šaltiniais, pagaliau ant gigantų pečių pasipylė Enipėjo vanduo. Pati Gaja lygioje lankoje, Žemėje nebėra kalvų, Motiną Žemę pasidalijo jos vaikai.

Baisus laukinio mūšio triukšmas ir dundesys pripildė orą. Arėjas pirmasis nukreipė į priešą savo eikliuosius žirgus. Jo auksinis skydas tviskėjo ryškiau, negu liepsna, šalmas buvo papuoštas žvilgančiais išsidraikiusiais karčiais. Jo kardas perkirto milžiną Pelorą toje vietoje, kur prie pabaisos kūno, prie šlaunų, buvo priaugę dviejų gyvačių kūnai, – vienu smūgiu buvo nukauti visi trys. Vėliau Arėjas triumfuodamas pervažiavo per nugalėtų milžinų kūnus. Atskubėjo Mimantas keršyti už brolio mirtį. Jis jau griebė Lemną, salą – vulkaną, kartu su Hefaisto dirbtuvėmis ir būtų sviedęs jį į Arėją, bet dievas ieties smaigaliu pervėrė smegenis. Mimantas, žmogus (gigantas), žuvo, bet dviejų gyvačių kūnas dar buvo gyvas, ir pabaisa raitydamasi šnypštė priešais nugalėtoją.

Atėnė Paladė nenaudojo ieties, ji tik parodė gigantui Palantui savo skydą su Gorgonės galva. Tik pažvelgęs į jį, gigantas taip persigando, kad visos kūno dalys suakmenėjo ir, netgi nesužeistas, jis pasidarė bejėgis ir sustingęs kaip marmuras.

Kaip tik tuo metu Damastoras ieškojo netoliese uolos, kurią galėtų mesti į dievus, ir dabar vietoj jos jam pateko suakmenėjęs brolio Palanto lavonas. Apstulbęs žiūrėjo į brolio mirtį Echionas ir, norėdamas įsitikinti, ar tai deivė, pažvelgė Atėnei į akis, tai kuriai niekas du kartus į veidą, pažvelgti negalėjo. Savo drąsiu akiplėšišku žvilgsniu jis pelnė mirtį ir, tiktai mirdamas, pažino deivę. Įkandin jo įtūžęs Pelenėjas pakėlė ranką prieš deivę, jo, žmogaus, kūną Atėnė pervėrė ieties smaigaliu, o gyvatės kūnas sustingo nuo ledinio Gorgonės žvilgsnio.

Porfirionas griovė Delo salą, norėdamas atsukti ir nukreipti prieš dievus pasaulio ašį. Persigandęs žiūrėjo į tai Poseidonas, jūrų valdovas; iš drėgnos olos skubiai išlindo Tetidė su tėvu žiluoju Nerėju, ir Poseidono rūmai ištuštėjo. Nuo Kinto viršukalnės romiosios nimfos šaukėsi Apolono pagalbos, tos nimfos, kurios kažkada mokė Apoloną medžioti su paprastomis strėlėmis ir kurios klojo patalą Lėtojai, kai ši gimdė du šviesiuosius vaikus – Apoloną ir Artemidę (Saulę ir Mėnulį). Siaubo apimta šaukėsi Apolono pagalbos pati Delo sala: „Aš priėmiau į savo prieglobstį Lėtoją, kai ji gimdė tave, dabar išgirsk mane ir padėk, drasko mane negailestinga ranka, kad aš vėl plūduriuočiau, kaip ir ankščiau“. Delo sala iki to laiko, kol joje gimė Apolonas, neturėdama nuolatinės vietos, plaukiojo jūroje. Pasirodė Apolonas ir užmušė Porfirioną.

Gigantai gimė Palenės (dar vad. Flegrų) pusiasalyje. Jie svaidė į dangų uolas ir degančius rąstus. Porfirionas ir Alkionėjas buvo iš jų stipriausi. Alkionėjas buvo nemirtingas tol, kol grūmėsi gimtojoje žemėje. Dievams buvo išpranašauta, kad jie laimėsią tik tuo atveju, jei jų sąjungininkas būsiąs mirtingasis. Gaja tai sužinojo ir ieškojo tokios gydomosios žolelės, kad joks mirtingasis negalėtų užmušti jos sūnų. Bet Dzeusas uždraudė Eos – Aušrai, Selenai – Mėnuliui, Helijui – Saulei duoti Gajai tokią žolelę ir pats paskubėjo aplenkti Gają: jis pasiuntė Atėnę, kad ši pakviestų Heraklį į sąjungą su dievais. Heraklis pirmutinis paleido strėles į Alkionėją, bet šis buvo gimtojoje žemėje, ir Heraklis negalėjo jo nukauti; tada, Atėnei patarus, Heraklis išviliojo Alkionėją iš Palenės. Tuomet gigantas neteko nemirtingumo, ir Heraklis galėjo jį užmušti. Efialtui vieną akį peršovė Apolonas, kitą – Heraklis. Euritą savo tirsu (lazda) užmušė Dionizas, Klitijų įkaitusiais akmenimis užsvaidė Hekatė. Enkeladas norėjo pabėgti, bet Atėnė metė į jį Sicijos salą. Nuo Palo Atėnė nuplėšė odą. Polibonas per jūrą pabėgo nuo Poseidono ir pasiekė Koso salą, bet Poseidonas nulaužė salos gabalą ir sviedė jį į Polibotą. Hermis kovojo, užsidėjęs Hado šalmą, kurio dėka nešiotojas tapdavo nematomu, ir užmušė Hipolitą. Artemidė nukovė Grationą, o Moiros – Agrijų ir Toontą, kurie mušėsi geležinėmis kuokomis. Visus kitus Dzeusas sunaikino žaibais, o Heraklis – savo strėlėmis.

Šaltinis[keisti]

  1. Imrė Trenčeni-Valdapfelis (1972). „Mitologija“.