Gobšios moterys

Gobšios moterys

Lietuvių mitologinė sakmė

Čiulėnuose yra ežeras, užaugęs žolėm. Ir vienam kraščiuke, tik kaip takas, yra smėlio įeiti vidun. Ežeriukas suvis mažučiukėlis. Tai, pasakojo, laivelis plaukia, ir laively sėdi ponia. Pusė laivelio pinigų ir du šunys pikti. Prieina uogaudamos moterys, ir šaukia jas ta ponia:

– Ką jūs uogas renkat, aš jums užmokėsiu pinigais. Eikit namo, ko jūs čia dvyliktą valandą sekmadienį renkat uogas!

Jos labai išsigando ir sako:

– Kad jūsų šunys labai pikti.

– Nebijokit, – sako, – eikšekit!

Priėjo jos prie tos ponios, ji šunis nutildė ir duoda rieškučias aukso.

– Prašom, – sako, – va tau, va tau.

Ir vienai, ir kitai moteriai duoda ir sako:

– Jūs pasėdėkit, aš einu pasivaikščiot su šunim.

O ten yra toks lazdynais apaugęs kalnas.

Jos, dviese palikusios, galvoja, kad mums davę šitiek daug pinigų, tai kai vyrams parodys, jie nusigąs. Jos susirišo skarelėn ir pasidėjo. Ponios nėr. Tai jos, sako, dar pasiims. Bet kai tik ims iš laivelio – nei laivelio, nei pinigų. Galvoja: „Prapuolė tai prapuolė, bet skarelėj dar liko.“

Ims tuos – nėra pinigų, tik ant skarelių pelės vaikščioja. Išsigandusios lėkė namo, palikusios ir skareles.