Gražina

Gražina
Adomas Mickevičius

Adomas Mickevičius, Diedai, ir Grażina, Vertimai iš Mickevycziaus, t. I, Tėvynė 1899.
Vertė Jonas Žilius.

Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;
Miglos ant žemės, o mėnuo padange
Per miglas bėgdams, tartum skraiste brangia.
Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,
Tarp rudens oro šalto, nevienodo.
Žemė lyg butas tamsusis išrodo,
Debesys rodos lyg judantis skliautas,
Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas.

Rūmai, statyti ant kalno Naupilės,
Blizga palšai prieš nakties akį švisą.
Šone, ant rėvo, kur volas pakilęs,
Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,
Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,
Kur po pelėsiais vanduo žalias pūsta.

Miestas miegojo, ir pilyj pradėjo
Žiburiai gest, tiktai bokšte, ant volo
Pilies sargai pastatyti budėjo;
Vienkart, težiūrint, jie mato, iš tolo
Lyg koki žmonės per tyrą atvengia.
Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga,
O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,
Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę.
Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,
Ant šlapių žirgų trys jočiai sėdėjo.
Rėvą prijojus sustojo ir vienas
Ėmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,
Užtrimytavus taip trejetą kartų,
Sargas ant balso iš bokšto atsuko;
Čerška retežiai rakinti prie vartų
Ir sunkus tiltas nupuola ant tako.

Kad žingeidumą tuščią apmalšint.
Iš visų pusių sargai suėj’, žiūri.
Vienas iš jočių, vyriausias matyti,
Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:
Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą.
Kryžių ant kaklo prie raikščio geltono.
Ant pečią triubą, kuria gandą duoda.
Kirvį ir kardą prie kairiojo šono.

Veikiai kryžioką sargai pažinojo: —
Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:
— Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?…
Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!
Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,
Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį,
Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!
Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.
Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:
Nors vokietis, žmones kalbant suprato.
— Kur Kunigaikštis? — sargų jisai klausia.
— Ilsisi, miega ir naktį nepri’ma
Nieko pas save. — Nors būtų vėliausia,
Turit pranešt apie mūs’ pribuvimą:
Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierį
Apreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:
Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikę
Dasižinosit kas mes, ko mums reikia.

Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;
Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?
Pas Lietavorą per langą mažytį
Spingsant prigesus šviesa dar matyti.
Šiandien jis grįžo, buo toloj kelionėj,
Reiktų dabartės ilsėtis maloniai.

Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,
Siųsta po durim žiūrėt. — Nemiegojo
Tiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:
Ponai, bajorai, visa vyriausybė
Pas jį į rūmus įeiti bijojo.
Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,
Prašyms, grasinimas baimės n’įveikia:
Iš budinčiųjų kad nieks neketina
Eiti, Rinvitą pabudinti reikia.
Senis Rinvitas namie tiek, tiek kare
Naudos tėvynei labai daug padarė, —
Kare muš' priešus, namie vaidus taiko,
Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,
Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,
Viešpačio butas jam vis at’darytas.

Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjo
Mirštančia, balta šviesa žiburėlis.
Lietavors rūškans prie stalo stovėjo,
Misli’o, tai klausė vėl galvą pakėlęs,
Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;
Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,
Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galo
Žiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,
Rodosi taiso: pridengia su sauja,
Žiburys suvis žibėjęs paliauja.

Turėjo tyčiomis jį užgesinti,
Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylę
Buo, nenorėj, idant tarnas atminti
Stengtų širdies jojo paslaptį gilią.
Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;
Bet kad prie lango grotuoto priėjo,
Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,
Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,
Aiškiai matyti, kad dantys sukąsti
Ir kerštas slepias’ ant suraukto veido,
O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti.

Vėla nuo lango greitai atsitraukia,
Liepia Rinvitui duris uždaryti:
Nors akyse abejonę matyti,
Nors juoku šaltu veidai apsitraukia;
Jis vienog sėdęs, kalba gana aiškiai,
Tokią naujieną Rinvitui apreiškia.

Atmeni, sako, patsai, Rinvituli,
Kaip pernai raštai iš Vilniaus parėjo.
Vytaut’s Lydos kunigaikščiu uždėjo
Mane ir visą palaimos tą šalį,
Tuos plotus žemės, kurie man priguli
Be dovanos jojo į pačios dalį.
Jis, kad parodyt jogei labo geidžia,
Lyg savo lobį žemes tas apleidžia.

Taip kunigaikšti! — Taigi ir dabartės
Eisim užimt dovanotą mums turtą;
Liepk, kad imtų išnešt manąjį papartį
Uždegti stiebai, kad būtų užkurta
Ugnis ant volų. Sargai tegul renka
Trimitorius, prisakyk jiems suėjus
Triūbyt neliaujant į keturis vėjus,
Triūbyt ir triūbyt, kiek galios užtenka!
Iš visų pusių kareiviai pribūti
Turi ant balso į pylimą: krūtį
Savo kiekvienas šarvais teužkloja,
Taisosi ginklą ir žirgą balnoja;
Žmonėms ir žirgams tur būt pagaminto
Maisto, kiek reikia ik nakčiai nuo ryto.
Kad kaip reik viskas liksis sutaisyta,
Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis
Spindulys grybštels, apreikšdamas rytą,
Laukite manęs ant gatvės lydinės.

Taip kunigaikštis prisakymus leido;
Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjo
Bet kodėl naktį? Kodėl ant jo veido
Šiandien toks paslėptas kerštas gulėjo?
Norint tais žodžiais liepimų begalį
Skaitlių išpildyt Rinvitui suteikia.
Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalį
Tarnui atvėręs parodo kaip reikia;
Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’,
Tylint krūtinėj giliai užkavojo.

Lietavors baigė ir rodosi lauktų,
Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų,
Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas,
O iš to viso, ką girdi, ką mato,
Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams,
Jis viską aiškiai patsai dasiprato.
Ko dabar tvertis? Žino, kad rodos
Svetimos viešpačiui niekad n’įtinka:
Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’,
Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka,
O ką išpildyt tvirtai sudūmoja,
Be atmainos to visuomet laikysis:
Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja…
Vienog Rinvitas, karštai mylintysis
Tėviškę, aiškiai supranta ir žino,
Jog šitą kartą labai keistai veiktų,
Jei taip svarbioj, pavojingoj adynoj,
Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų.
Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu,
Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria.

— Ponut’, kur tik tave mierai šie kelia,
Visuomet esame tau atsidavę:
Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią,
Ant vieno žingsnio neapleisim tave,
Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli,
Reik ir padonis guodonėj laikyti,
Labą tėvynės niekad nepriguli
Ant vienos mislies svarstyklių svarstyti.
Atmenu dailiai ir tėvas tavasis,
Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias.
Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė,
Į rodą amžium senesniuosius šaukė.
Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiai
Būdavo drąsiai, rodos, davinėjau;
Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai,
Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. —
Būdamas senas, su plauku žiloku,
Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku;
Bet ne’tsurgum’s šios kelionės, bijausi.
Kad nelaimingai labai baigtis gali,
Jeigu į Lydą dabartės keliauji,
Tau pagal tiesą prigulinčią šalį.
Minkie, slapus antpuolimas galėtų
Mus su lydėnais suerzinti drūčiai,
Likties’ po tam, būdu karo, turėtų
Vieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai.

Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja,
Žmonės brandina juos mislim' neliovę,
Mislim brandina, melu užakėja…
Vaisių toks grūdas išduot gali kartų.
Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę.
Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų,
Esant plėšikais. Netoks papratimas
Tarpe valdonų senovėj žiliojo’
Prabočių mūsų šalyj ponavojo,
Kada taip būdavo kraustytis imas;
Jeigu norėtum senovę laikyti,
Teikis senovės žmonių paklausyti.

Prigul kareiviams pirmiaus’ žinią duoti,
Jogei visi, ką čionais mieste esti
Ir kurie kaimuos toli išsibastę,
Veikiai į pylį sueitų ginkluoti.
Vienus galėsi iš tų, kaip pats’ geisi.
Vietoj sargybos palikti prie savęs;
Kitus, po mano valdžia atidavęs,
Kad ir ryt rytą kelionėn išleisi.
Su kunigais, vaidilučiais garbingais,
Su daiktais kare, puotoj reikalingais.
Laimingiaus sektųs, kad dailiaus nuduotų
Ir kad nė valgyt, nė gert nestokotų.

Nes karo laiku nevien prasti žmonės
Ir vyriausybė midum smaguriauja.
O kunigaikščio duosnum’s ir malonis
Ateitį gerą visad pranašauja.
Sens paprotys, siekęs gilią senovę.
Jį turim švęsti per amžius neliovę.

Baigė kalbėjęs, aptyko, nurimo.
Bet vėl tuoj tarė arti lango stojęs:
— Jotis prie bokšto, matyt, tenais rimo,
Štai ir kiti du po žirgą vadžiojas…
Siuntinia vokiečius. Liept juos pašaukti
Ar tur kieme atsakymo laukti?

Taręs, nuo lango vėla prasitraukia.
Vėl savo kalbą ir šiaip ir taip varto:
Taip kunigaikštį neliaudams kvošt, laukia
Kad apie siuntinius ką prasitartų.

Lietavors taria: — Jei kad atsitinka.
Jog tarp dalykų kuo pavojingiausių
Savo padonų, rodos, kartais klausiu,
Tavosios rodos labiaus man patinka:
Tu visame iš mūsiškių pirmiausias,
Jaun's ėsi kare, rodoje seniausias;
Tiesa, nenoriu, kad paslapčios dūmos
Kitiems padonams atviros stovėtų.
Nes kibirkštis, pasirodžiusi dūmuos,
Jei pakišt vėjui, ilgai nespindėtų.
Vienog dalyks šis, kuriuo baigiu viską.
Lai nei perkūnas pirm’ trenkia, nei blizga.
Tau tiktai trumpą atsakymą duosiu:
Ryt’ ant žemaičių visus jus veduosi.

Todėl taip greitai, todėl valandoje
Nepaprastoj taip ir taip netikėto',
Nes žinau, Vytaut’s seniai mus daboja,
Kad iš netyčių užklupti galėtų.
Gal ir į Lydą drįso mane šaukti,
Kad pasišaukus užmušt ar užsmaugti.

Sergėtis reik; pas kryžiokišką vadą
Vakar bebūdam’s dariau sutarimą:
Ordens į talką duot ricierius žada.
Už ką nuo mūs’ plotą žemių ats’ima.
Jei dabar lanko, jei siuntinius leidžia,
Regima, sutartį pildyti geidžia.

Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti,
Dėl mūs’ geriausias dalyks pasilieka.
Tūkstančių porą kryžiokų laimėti.
Jotų ir pėsčiųjų dvigubai tieka.
Patsai mačiau dar svečiuodams pas juosius
Tuos rimtus vyrus, ką duoti man rengia:
Kūnu kur kas didesni už manuosius,
Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia;
O stos į karą, tai net baimė tveria,

Matant, pašones mūsiškiams kaip veria.
Pestininks turi kiekviens po gyvatę,
Ką šviną suodžius ir pakulas ryja,
Kaip tik jos kaklą į priešus atstatę
Pradeda erzint, prikišę žariją,
Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemia
Ir tuojaus priešą partrenkia į žemę.
Anais tai metais nuo pramonio šito
Vieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito.

Vilkinims baimė tik darbą gaišina,
Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysim
Ir kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina,
Eisim, kaposim viską ir draskysim.

Rinvits, užgauts netikėta naujiena,
Stebisi, misli’a, atsakyti taiko.
Mislys pabūgus galvoj n’užsilaiko,
Slysta tolydžio viena paskui vieną;
Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka,
Todėl išdrįsęs: — Viešpatie, surinka,
Amžiuje mano nenoriu, kad duotus
Brolius prieš brolius matyti ginkluotus!…
Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandus
Šipo, o šiadien, kad gint juos galandas?.
Niekai gyvent be vienybės — teisybė,
Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėj
Rods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną.
Su kuriuo pykos per metelių kiekį,
Ima, ant galo piktumą palieka
Ir jį nei brolį karštai apkabina.
Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas —
Lenkas su lietuviu santaikoj būva,
O vienog tankiai, suėję į krūvą.
Stikleliu midaus paeiliui dalinas,
Geria, bučiuojas, o kada pris’eina.
Ir į pagelbą viens vienam nueina:
Da piktesnėj už lietuvį ir lenką
Su žalčiais žmonės gyvena sandaro'.
Bet kada žmogus duris jam pradaro,
Žaltys nei svečias kad butan jo slenka
Jei tik dėl šlovės dievų amžinųjų
Lietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų;
Tad žaltys savas, užsliuogęs ant rankų.
Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs,
Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės,
Lyg vario žiedas miegot susirango.

Vienog kryžioką — gyvatę per amžių
Nenumalšinsi aukos būdu jokiu;
Maža jau prūsiško aukso suglamžius
Žemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? —
Vis alkana da ir, kad primanytų.
Valanda viena visus mus išrytų.

Vien sutikim’s apgint lietuvius gali
Metas į metą veltuo į jų šalį
Traukiame miestų ir pylimų griauti;
Ordens nelemtas lyg smakas išrodo,
Kuriam, kad vieną kaukuolę nupjauti,
Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo,
Pjaukim!… Iš tiesų, paikai pasistato,
Kurs su lietuviais suvest nor kryžioką,
Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką,
Nėra nė vieno, kurisai nemato
Jų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų,
Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistų
Nuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu,
Bet į pagelbą križiokų nešauktų;
Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartų
Geležį karštą, nei ranką jų stvertų.

Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęs
Jau iki to, kad nebūtum aps’ėjęs
Ir be kryžiokų? Ant galo, ar esat
Taip jau įniršę ant savęs, ar būtų
Siūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu,
Jog delnais brolių nutraukt negalėsit?

Kaip gali tikrint, kad teisūs tie žodžiai.
Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso,
Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai?

Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu,
Da sušnekėsim, sutarsim da kartą…
— Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, —
Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia,
Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjas
Tokias mislis, ryt kitokias suteikia:
Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs,
Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu;
Da’rtės, matau, atėj’ galas ilgesių:
Valandą gerą jisai nužiūrėjęs,
Kada mūsiškiai visur išsklaidyti
Tapo, atleidžia žinias, būk lydiečiai
Manęs ilgiaus nebenori klausyti, —
Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia.
Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’gu
Lydą atims, mums duot kitas kas rasis, —
Smiltys Rusijos ar pelkės Varegų!
Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis,
Ten visus brolius ir gimines varo,
Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka —
Jis visas ima, o žino, ką daro:
Vienija, muša, į krūvą vis renka
Visą Lietuvą perdėm ir norėtų,
Idant jams lygūs po kojom gulėtų.
Ko abejoti da, ko daugiaus laukti?
Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti,
Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti,
Niekad nuo ginklo kraujuoto nutraukti
Delno neleidžia: iš karo į karą,
Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas.
Visą skersai ir išilgai apvarė.
Prūsus gint ėjom, iš ten į Lenkiją
Deginti paikiai sodybas statytas,
Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm.
Tyruos Rusijos bludžiojant paviję;
Kiekgi gėrybių iš pylių išlažėm!
O vis kas liko tik nuo kalavijo,
Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo,
Viską tai nuolankiai Vytautui davėm!
Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro:
Nuo kraštų suomių ik jūrią Kazarų
Viską kaip stovi paglamžė po savim.
Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(f
Kokioms puikybėmis rūmą išrėdė!
Rūmus kryžiokų regėjau kada’si;
Prūsas akis turi dengt juos pamatęs!
Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi,
Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.
Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną:
Saulė pavasario šviest kaip pagauna,
Pulkai undinų aplink jį sustoją,
Negu aksomu žolelėmis kloja;
Žolės bujoja, tada tarpe jųjų
Pilna primėto žiedų kvepiančiujų.
Ne, tokio klonio visam svieto plotyj
Kito nerasi, bet kas gal tikėti? —
Vytauto rūmai gražesnėms iškloti
Žolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėti
Suolai kaurais, tokiomis išdabinęs,
Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės,
Deimanto tyro žiedai ant jų karo,
Už mėno šviesą, už margą sietyną
Vergės lenkytės skaisčiaus išdabina,
Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro.
Rūmo banguos pas jį kvartkos stiklinės.
Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio,
Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia,
Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro.
Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro.
Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau?
Daug aš laimėjau da būdams mažytis,
Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjau
Kumisu negu totorius maitytis?
Dieną ant žirgo, naktis užmigdina
Ir prie jo kojų mane, o iš ryto,
Švist nepradės da, vėl balsas trimito
Mane prikėlęs ant žirgo sodina.
Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai mano
Joj’ ant lazdų, su kardais iš balanų,
Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus.
Arba mongolus vaikiausi po tyrus.

Bet mano turtai nuo laiko Ardvilo
Pėda da žemės didyn nepakilo!
Žvilgtelk ant šitų iš medžio statytų
Rūmų, ant mūro iš degintų plytų;
Eik per butus štai senukų sėdynės:
Kur čion sidabras, kur taurės stiklinės?
Vietoje aukso, plyta stov’ sudilus,
Viet’ puikaus kauro, žel’ samanos žilos.
Ko taip aš ieškau vis vargt nepaliovęs,
Žemių ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės!

Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiai
Vytautas skirias’, visus mus praauga!
Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,
Garbina puotose mūs’ vaidilučiai,
Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėją
Skambančias, leidžią į svietą anūkų.
Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją,
Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų?

Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti,
Gal save garbe ir turtais apkrauti;
Perkęsim viską, tegul tiktai n’ima
Broliškos meilės savųjų ardyti;
O ar seniai čion viduj sutikimo
Mūrai sost’pilės triukšmu pakratyti?
Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’
Algirdo ūnų iš Vilniaus išvarė
Ir patsai sostą užėmęs, norėtų
Da’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikas
Krivo Krivaičių, valdyti galėtų,
Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas,
Laikas nors syk padėt galą tam; broliai!
Jauna dvasia kol krūtinėję kruta,
Kardą plieninį ligkol ranka drūta
Du pajėgia suvaldyti, lig koliai
Greitumu sakalo žirgas manasis,
Tyruose Krymo ką esam pagavę,
Kokį jam lygų daviau ir dėl tavęs,
Kokie pas mus vargiai da du trys rasis;
Kol mano žirgas, kol kardas manasis…
Čion jau jį karštis sustabdė. Nutilo,
Bet tuomi tarpu tvirtoj rankoj jojo
Čerkštelėj kardas ir pats atsistojo…
Kas per ugnis ten į viršų iškilo?
Lygiai žvagždė, iš padangės kad krinta,
Tiesdama kelią, patamsoj nušvinta;
Taip kardu jis į akmens grindis kirto,
Kad net kibirkštis iš jojo išvirto.

Valandą kurčią vėl buvo tylėję,
Bet kunigaikštis vėl pertraukė tylą:
— Skirsimės, sako, pabaigsim kalbėję,
Kol delčios mėnuo da netek’, nekyla,
Kol nepragysta gaidžiai, paduok gandą,
Viską papuoškie ir lauk kur sakyta;
Aš tuomi tarpu gal kiek pasilsėsiu,
Miegas gult verčia, bet tuoj, anksti rytą.
Einam griaut Lydą, atėjęs lai randa
Vytauts ten suodžių krūvas ir degėsių.

Ploti delnais potam smarkiai pradėjo;
Tarnas įbėgo nurengt jį, nuauti,
Būdams nuvargęs, matyt, nenorėjo
Pons vėl į sunkią kelionę keliauti.
Gulė. Rinvitas žinoj’, jog laukimas
Čionais ilgesnis atneš naudą menką,
Rūmą apleidž’, o kaip reiškė liepimas,
Gandą paduodu, kariūmenią renka
Ir vėl į rūmą atgal pasileidžia.
Gal da kalbėt nor’, nor’ peršnekėt poną?
Ne, dar į kitą ėjo rūmo šoną,
Kur ne kiekvien’s iš tarnų įsileidžia:
Datirt n’įstengęs geidautą malonę.
Ėjo Rinvitas nuo pono pas ponę.

Lietavors skaisčią sau pačią išrinko.
Garsas jos grožio toli aplink vaikščio’;
Buvo duktė tai Lydos kunigaikščio:
Išrinktas žiedas iš viso aplinkio.
Gražina buvo ją žmonės vadinę;
Norinte amžius, jaunystos aušrinę
Perėjęs, jau į vidudienį slinko,
Motinos puikūs darbai ir merginos
Josios esybėj kartu susirinko:
Išmintys mislių ant veido skaistumo,
Rodos, pavasariu vas’ra vadinos,
Rodos, kad žiedas pavylęs nuo laiko
Ir rudeniop negaišina gražumo.
Kad žydėt baigdams, nokint vaisių taiko.

Išskyrus gražumą gėrėtis galėjo,
Galėj' ji tuo prieš visus pasigirti,
Kad taip ant vyro gymiu panėšėjo,
Jog sunku buvo pamačius atskirti,
Ūgiu viena tik už lygią jam skaitės.
Rodos, dvarėnai abu kad apstoja,
Jog du bijūnai darže lietuvaitės
Tarp žalių rūtų išaugę bujoja,
Ar žemoj girioj aukštų beržų pora,
Kad žalias galvas pakelia į orą.

Esant vienokia ir ūgio ir veido,
Dvasioj patim ji taipjau ne’psileido.
Moterų darbą, vindelį, siuvimą,
Pramanęs, juoką paniekinus, ima
Būdavo noriai trimitą ir plieną —
Taip, ant žemaitiško žirgo, po tankų
Mišką, ji būdavo kartą nevieną
Vyriškuos rūbuos, su sakalu ranko’,
Jodo medžiodama drąsiai per dieną.
Kad namo žirgą pailsusį varo,
Tankiai akis Naupiliečių apgauna
Ir nesyk garbę lauke ir ant dvaro
Tik kunigaikščiui pritinkančią gauna.

Permanyt nieks neįstengia Gražinos:
Draugė juokuos, nuliūdimuos paguoda.
Ji nevien meile su vyru dalinos’:
Šelpia darbuos jį, rodas jam paduoda.
Taip, sutartys svarbiosios, karė
Niekad be jokios žinios nesidarė.
Nors akyvai nuo tarnų, nuo padonų
Įtekmę savo užslėpti mokėjo,
Ir artimiausi, pirmiausi prie šono
Nieko dasekt apie tai negalėjo.

Taigi Rinvits išmintingas numanė,
Ką turėj veikti, prie ko pult reikėjo.
Pas kunigaikštienę veikiai nuėjo
Ir išdėj viską, ką Viešpats užmanė:
Vytautui karę apskelbt kad ketina,
Kaip labą brolių, tautos ir tėvynės
Geisdams pašvęst dėl garbės sovotinės.
Papročius laužo ir kraštą naikina.

Smarkų senelio šie žodžiai užduoda
Smūgį Gražinos sujudintai dvasiai;
Bet, į Rinvitą veizėdama drąsiai.
Ji nė veidu, nė kalba to n’išduoda.
— Žinomi, sako, linkiai vyro būdo:
Jis rodų niekad padonų neklausia
Ir, jei galvoj jo koks mieris pabudo,
Piktas ar gers, — pildo jį kuo veikiausia
Viską tuoj daro, ką sumislint spėja.
Bet jeigu ūpai piktumų atėję.
Krūtinėj audrą per smarkią pakeltų,
Jeigu jaunystės sparnais pasikeltų
Šalin svajonių, tokiuose dalykuos
Reik jį apleist, kad apmislymai tykūs
Protą prašviestų, kursčius prigertų
Ir rūstaus veido ūkus prablaivytų.

— Ne, poniut’, aš nelaikau tą jo šneką
Už žodžius karščio, ką iš lūpų teka.
Už mislis jaunas, po kratinį tirštą
Norų ankstybų ką maišos’ ir kyla,
Ką neigu dūmai iškilę išdyla,
Kūrinos galva ir širdis tuoj nemiršta;
Tos žodžių kibirkštys, tas mislių dūmas
Rodė, jog dvasioje gaisras kils ūmas.

Nesyk mislis jis man savo išdėjo
Laimėj, nelaimėj, bet ne vieną kartą
Taip giliai širdį nerodė atvertą,
Taip atvirai niekada nekalbėjo.
Atmainyt sunku, tur’ būt padaryta
Tai, ką prisakė, o jau prisakyta,
Šerti žirgus, kareivius pilin šaukti
Ir pasirengus jo išeinant laukti.

— Ką girdžiu, pone?… Ne, kol da n’įvyko,
Baigt nedaleisiu jauni šito dalyko,
Kad paskui kalbos, paleistos į tolį,
Plėstų žinias, dėl Gražinos vainiko
Brolis kaip ginklą pakėlė prieš brolį,
Jo laimėj galvą, ar savo paliko!
Žodžiais liūdnais jojo širdį užgausiu,
O nors per nakt reiktų melsti, budėti,
Nors reiktų viso matyti, girdėti,
Labui tėvynės viską paaukosiu;
Eisiu pas jįjį, kol laikas, prieš dieną
Rasi da gerą sulauksi naujieną.

Skyrės tada; kunigaikštienė rūmo
Slaptomis vietom’s nuėjo pas patį,
Rinvit’s per kiemą ėjo į tą patį
Daiktą, pas poną. Viliot’s žingeidumo,
O eit į vidų drąsos neturėdams,
Iš kito šono prie buto priėjo,
Ausį taisydams, per plyšį žiūrėdams,
Kas viduj dėsis norėjo.

Ilgai netrukus, sujudo pakeltas
Raktas prie priešinių durų, šešėlis
Šmežtelėj priešais ties durimis baltas.
— Kas ten? — sušuko pon's, galvą pakėlęs.
— Kas? Aš. — išgirdo atsakymą lėtą.
O norint ilgai potam da kalbėti,
Nors Rinvits klauso, norint ausį taiso,
Posmų neaiškios kalbos nesupaiso;
Spaudžias’artyn vis, suprast aiškiaus geidžia,
Tuštumos vietų ir sienos neleidžia,

Bėgyj, kalba, ką karštai taip užs’ima,
Tyksta tolydžio, ponia tiktai byla,
Nuolankiai, saldžiai, kunigaikštis kyla,
Bet tuoj vėl sėdo ir juoktis ama….
Da ponia meldžia… Ant galo, aplieta
Ašaroms, puola prie jo, apkabina
Kojas — verksmu graudumi pačio kietą
Širdį suminkštint, sujudint mėgina;
Tad vėl abudu karščiaus, smarkiaus byla
Kalba, kol viskas aplink nenutyla,

Tyka. Vėl šmėžteli drapanos baltos,
Vėl girdėt durys sugirgžda pravertos…
Stoja Rinvitas, bet sunku atminti,
Katroji pusė katra apsileidžia.
Gražina vyro buveinę apleidžia,
O Lietavors gula vėl, ir matyti,
Kad tyla jįjį netruks užmygdyti.

Rinvit’s, truputį prie durių stovėjęs,
Misli'a, ką veikti, ko tvertis, kur eiti?…
Taip bedūmodams, į kiemą išėjęs,
Ties ponios durim’s pamatė tarnaitį —
Germų, su vokiečiais tas bu'o kalbėjęs,
Klauso atidžiai, nors priešingas vėjas
Pykin' ir čion žingeidumą jo godų,
Vienusyk Germus ant vartų parodo;
Skaudžiai užgaut tuom turėjo kryžioką:
Puola prie žirgo, ant balno užšoka
— Tuoj, taria, kardą apgniauždamas saujo'
Tuo, duodu žodį. Šlovė taip užgauta,
Jei siuntinys tik nebuč’, srove kraujo
Tavo stabmeldiško būt apiplauta.
Ant siuntinystės beveik praėj’ mano
Visas gyvatas, nors tankiai viešėjau
Ciecorių rūmuos’, butuos’ Vatikano,
Šitokios gėdos niekur neregėjau;
Po dangum grynu per nakt’ laukti ryto,
But prasto tarno už vartų išvytu?…
Kvietėtės, prašėt, kad galią patremti
Vytauto, bet jūsų mieriai nelemti
Vietoje Vytautui mums rengė grabą,
Ne, jau pažinom jūs' mislį nelabą,
Mierį supratom, tegul dabar bando
Vytaut’s šį kardą atmušt nuo jūs’sprando.

Tai kunigaikščiui daneškie, norėtų,
Da atkartosiu žodžius šiuos jam kartą.
Nors šimtą kartų — vienaip jie skambėtų,
Nes kalboj ricieriaus sykį kas tarta,
Kaip maldoje ne’tsimaino viens žodis,
Lūpos ką taria, ranka tai darodys,
Duobę, kurią po mūs' kojomis kasėt,
Tuoj ant savųjų užgriuvusią rasit!
Tikirindams tai kardu kresteli drūčiai,
Kresteldams rikteli: „Paskui vergučiai!’’

Sustoj’ pajoję, bet ilgai n’užtruko,
Nieko n’išgirdę į lauką pasuko;
Kartas nuo karto tik ginklas sumirga,
Kartas nuo karto tik padkavos žirgo
Suskamba, kartais girdėt žirgai žvengia,
Jie vis kas sykį tolyn, matyt, vengia.
Miškas, paskui juos ir kalnas uždengia.

— Jokit laimingai! Stovėdams, išryko
Tarė Rinvit’s juos akims palydėjęs;
Viskas kaip sapnas po nakties pranyko;
Dėkui tau poniut, kas būtų tikėjęs.
Kad pon’s, ką rūstu taip buvo išrodęs,
Atsimainytų, taip greitai atširstų?
O čion, Gražinos viens, kits meilus žodis,
Nei saulė, veik ant dangaus pasirodys,
Ūkamą miglų, mislis rūstas skirsto;
Nėr, išties, dyvo! Užmiršęs jaunystę,
Nuomonėj meilės sen’s tankiai paklysta.

Taip viens sau kalba ir galvą pakėlęs
Žiūri į langą, pirmiaus žiburėlis
Apšvietė jįjį, dabar tamsa dengia;
Vėl grįžta rūman, ant trepų užžengia, —
Ar kunigaikštis nenorės pašaukti?
Laukė, stovėjo, nuobodu gi laukti,
Pr'ėjo pris durų: ausim tirt mėgina,
O naktis poną sunkiau vis migdina.

— Kaip, taria, viskas stebėtinai klojas?
Skubintis liepė, kaip šitoj adyno'
Mus iš Naupilės išvesti ketino
Vakar, dar miega. Komtūras, pageidautų
Vokiešių vadas, pagelbon atjojęs
Laukia, kad dėką, atsakymą gautų,
Tą kunigaikštienė liepia išvyti…
Kiek vakarykščia kalba numanyti
Davė, nors retą girdėjau tik žodį.
Bet ką girdėjau, viskas aiškiai rodė,
Kad jįjį siuntinius vakar išvarė
Nežinant viešpačiui; žingsnį padarė
Drąsų, Vieng šitą kartą, bijausi,
Ar ne per daup spėkoms savo jau tiki,
Nes drąsus siekis, geidavims, nesykį
Mus pakoroja plėga kuo sunkiausia.

Tai taręs, mato ponios siųstą tarną, —
Kunigaikštienė pas save jį šaukė.
Skubinas, bėga į kairijį sparną
Rūmo, tenais jį tarnaitė patiko,
Ten Gražina ir pati jojo laukė,
O kad kalbėt, dėl svarbumo dalyko,
Kambaryj juodu du vienu tik liko.

— Liūdnos naujienos! — Gražina kalbėjo.
Nors abejonei nereik pasiduoti,
Ką vakar laimė suteikt pavydėjo,
Gal su palukais rytoj atiduoti;
Kęskim ir laukim, kiek tik galėsim,
Paslaptyj stengsimės viską laikyti.
Su siuntiniais sutarimą daryti
Kitą kart, ant toliaus atidėsim,
Kad Lietavor’s staiga nepažadėtų
Jiems, ko pačiam paskiaus gailėt reikėtų.

Tu nebijok, ką mes manom daryti,
Viešpačio mieriams didžiai neužvodys;
Jei tiktai noras, jei reikal’s parodys,
Vėl gal iš naujo viską atmainyti;
Lydon kaip šiandien keliaut pasiryžo,
Jus vest ketino, bet kaip tam tikėti?
Tik ką iš tolos kelionės pragrįžo,
Tik ką spėj’ šarvus ir ginklą padėti.
Nors dvasia kilti aukštyn kaskart geistų,
Kūną pailsusį spėkos apleistų.

Poniut’, jau visos mūs' viltys pražuvo.
Kada kareiviai suėj suvadyti.
Kviesti kryžiokai pagelbon pribuvo,
Noroms, nenoroms, negal ją trukdyti.
Tai mąstis mano, jo reikia klausyti,
Kaip apie tai kunigaikštis kalbėjo?
Gražina taikėsi jam atsakyti,
Kaip šiai prieš langą, lauke sudunėjo
Padkavos žirgo, į vidų įėjo
Germus išgąsdintas, pranešdams žinią,
Jogei sargai, kurie leisti dabojo
Kelią lydinį, slaptom’s dažinojo,
Kad vokiečiai mus užpulti ketina.
Kad jųjų vadas su broliais, sulaukę
Siuntinius savo, iš girios jau traukia,
Paskui juos knechtai su abazu sekė,
O da prieš dieną, kaip tie sargai sakė
Ir kaip kryžiokų vergai išpažino,
Miestą aplenkę, imt pilį ketino.

Taigi Rinvitas tuojaus, kuo greičiausia
Viešpatį keldams rados tegul klausia,
Ar nuo jų gintis mūruose liksm,
Ar drąsiai priešą ant lauko patiksim?
Sargas, ką susekė juosius, pirmiausia
Raitelius, sako, užpulti vertėtų;
Kol knechtui jiems su pagelba prispėtų.
Girioj, iš šono slapta prisėlinę,
Raitiesiems broliams kaktas sudaužysim,
O paskui žirgais pėsčiuosius sumynę,
Veislę gyvačių suvis išnaikysim.
N’išpasakyta didžiai žinia šita
Užgav’ Gražiną, užgav’ ir Rinvitą.

— Kur siuntiniai, klausia ji, ir matyti
Atsakos laukt nor, bet Germus tylėdams
Stov’ tik ir baugiai į jąją veizėdams,
Geidžia iš veido mislis išskaityti.
— Ką girdžiu, taria, kur siuntiniai klausi
Vokiečių dingo? Teikis atsiminti,
Kaip, vardan pono, pati kuo greičiausiai
Pilį apleist jiems liepei prisakyti.

— Taip — jiji tarė, išblyško, pabalo,
Išgąstis veidus kaip sėte apsėjo;
Maišti mislis, žodžius painioj, ant galo
Atmenu, taria — bet kaip tai galėjo
Stotis? Paliept ir ne'tmint apie nieką?…
Bėgu pas patį… O ne… Tiktai vienas,
Vienas tik kelias jau man pasilieka…
Nor eit… sustoj, ir primerkus blakstienas,
Vėl misl’ia sunkiai — užmanymai gilūs
Jos veide rodės: nušvito, uždviso,
Bet pasikėlė tuoj vėl ir iškilus
Apgulė šįkart ant veido jau viso;
Mieris, prieš valandą gimęs, priėjo,
Tik jį pradėt ir išpildyt reikėjo.

— Da, sako, eisiu pas patį, tikiuosi,
Šį kartą mieriai nebus suvilioti…
Genijau, išnešęs ginklus jam paduosi,
Žirgą puikiausią tarnams pabalnoti
Liepsi, o tu geidimus, Rinvituli,
Jojo išpildindams, tuoj, kaip priguli
Valią ir norą kareiviams išduosi. —
Tai kunigaikščio žodžius atkartoju.
Toks jo geidavims, tokia mislis jojo;
Manęs neklauskit, staigu dažinosit;
Dabar, suėję prieš rūmus, sustosit,
Kad pasitikt' ir kad prieš kelionę
Tinkančią vadui atiduot' guodonę.

Tariusi greitai išėj', kaip ketino.
Tuo paskui ją ir Rinvit’s išsėlino;
Skubinas, eina, o eidams dūmoja:
— Kur bėgu, ko? Juk seniai pasirengę
Kareiviai laukia ant rinkos sustoję.
Mislydams tai vėl silpnyn, lėtyn žengia,
Kryžium rankas rūpestingai sudėjęs,
Nes mieriai, vakar ką buvo girdėjęs,
Šiandien be posmų viens maišos po kitą;
Ne’pim’ pynės jų galva paalsinta.

Jau arti rytas pažaras raudonas
Tuoj pasirodys — miega, ar ne, ponas?
Reiktų pačiam eit jį budint, vadinti.
Šitai kalbėdams duris jau daryti
Nor, — durys pačios praviro iš tyko,
Priemenėj jį Lietavor’s pasitiko
Pats; ant pečių jo kaboj purpurinė
Skraistė, ant veido užleidęs varinį
Puikų šašoką turėj, ant krūtinės
Rinkės nuo šarvo žėrėjo plieninės.
Kardą apgniaužęs vienoj’ nešė ranko’.
O kitoj skiedą ir rankeną lanko.
Rupėsčiu ar piktumu perteriotas,
Koją nedrąsiai, nelygiai vis statė.
Ponais, bajorais iš šonų apstotas;
Rodos’ į juos nežiūrėj, jų nematė.
Tik imdams baugiai nuo Germaus saidoką
Ir jiešmų pundą už diržo užkišo.
Bet ką? Nė kardo nešioti nemoka?
Prie tiesaus šono aną prisirišo;
O norint matė visi, kad pon's klysta,
Persergėt jį vienog nieks neišdrįsta.

Jau sės ant žirgo: karūnos auksinės
Ištiestos ėmė plestenti po vėją;
Trūbom’s, trimitais jau eilios šalinės
Vadą pasveikinti buvo norėję;
Jis davė ženklą ranka, kad nutiltų.
Paliepė jot paskui save iš tyko,
O prie tam, kažin dėl kokio dalyko,
Sargus išvedęs per volą, už tilto,
Pylimą tuščią uždaręs paliko.

Čion, keliu stačiai per miestą išjoję,
Leidos į klonį, pasuko po tiesiai,
Bet artyn kelio tuoj vėl sukdamiesi,
Jojo takais, ką po mišką blūdžioja.
Kad tarp griovių, tarp medžių šakotų.
Arčiaus prie priešų nematant prijotų.

Tuoj už Naupilės, į vokiečių šalį.
Kaip toli balsas kryžioką nešt gali
Pučkos, upelis siaura vaga sriovi.
Miškas jį lydi šešėliais pridengdams,
Toliaus už vieškelio kaln’s aukštas stovi;
Tenais upelis plačiaus lyg paplūsta,
Vienog, pastovų, bebėgdamas, rūstą
Kalną užmatęs, šalia prasilenkdams,
Sprąsta pro jį ir, kad pasikavotų,
Lenda pabūgęs po ežero plotu.

Čion, kad lietuvių pulkai nusileido,
Mato ant kalno, prieš mėnesio veidą
Šviesą, kaip varis ir plienas žvilg’ ore,
Vaikščioj' kareiviai ginklais apsikorę,
Ir kaip, ant galo, visu kalno plotu
Apgula pulkas pėsčiųjų ir jotų.

Taip lygiai puikiai išžiūr prieš mėnulį
Girios, ant kalno Panarų ką guli,
Kad žalių rūbų jų vėjas nuskabo,
Kad rasos šviesios kruoputės, ką kabo
Tankioms eilėms ant žalių lapų vietos,
Tampa nuo šalčio į perlus nulietos.
Žiūrint keleiviams tad rodos’ iš tolo,
Medžiai sidobro, o lapai krištolo.

Liūts taip nešoks, kad jį iešmas pataiko
Kaip kunigaikštis, tą viską regėdams,
Metės pirmyn, širdyj kerštą turėdams,
Kurį didžiausias pavojus n’užlaiko.
Paskui kareiviai nuo jo ne'tsilieka.
Tas tik dalyk's didžiai stebin' kiekvieną,
Kodėl viens skirias ir kodėl šiandieną,
Vadus be persargos jokios palieka?
Argi taip drūčiai įpyko, įniršo,
Kad net, kaip reik apseiti, umiršo?
Rinvitas viską tai tėmija, mato
Ir tuojaus pats, kunigaikštį vaduodams,
Rodo, drąsumą kareiviams daduodam's.
Iš trijų šonų jais kalną apstato;
Priešais šarvuotus, kampuos ir į vidų
Tuos, ką lankus valdyt moka, pastato.
Jau lenkias’ žemėn, jau ženklą išvydo,
Kyla jiešmai ir dar, myrį kad mato,
Kryžiokai viską, kas dėsis, suprato.

Leidžias nuo kalno; lankus pasidėję.
Lietuviai stengias jiems kelią pastoti,
Pirmiaus, ką tamsom’s nakties užkavoti,
Priešai, mūsiškiai bu’o liuosais stovėję.
Maišos dabartės, į krūvą suėję,
Riksmas, dejavims visam’ mūšio plote\
Čerška tik pliens, kardai galvas kapoja, —
Ką ranka lieka, sumindžioja koja.

Bet Lietavors, priešakyj’ vis kovodams,
Suvis iš karščio prie priešų priėjo,
Anie ant dangčio, kurs veidą kavodams
Slėpė, ant rūbų pažint jį turėjo;
Lenkias nuo jo, ir iš pulko jų viso
Nė viens palikt kunigaikščio n’išdrįso.

Ar Kovas kertant jam ranką sulaiko,
Ar mažin’ pajėgą kirčio jo tvirto?
Norint prispyręs kardu priešas taiko,
Ne vieną da iki šiol’ neparkito.
Kardus, nors veja, kapoja juos naiviai,
Barška, į plieną atsimušdams garsiai.

Rankos silpnumą kryžiokai pajautę,
Vėl atsigriebia, stoj’ bėga, ne'tleidžia:
Tuojaus giria jį vylyčių apsiautę.
Pamestą mūšį atnaujinti geidžia;
Bet jis per išgąstį baugią ar strioką.
Dabar nė durt juos, nė kirsti nemoka.

Sunku nuo myrio buvo atsiginti:
Šimtas kryžiokiškų kulkų jį taiko,
Jau pr’ėję nori nuo žirgo sodinti,
Ale lietuviai kryžiokus sulaiko;
Vien’s mušt dabaigia, ką vadas n’įstengia,
Kitas nuo priešų kirčių jįjį dengia.

Jau diena aušta, jau kasos aušrinės
Balta šviesa savo dangų apklojo,
Šie da vis lindo, kryžiokai vis gynės, —
Kruvini kirčiai aplink tik lakiojo,
O Laimė, sveriant burtus ateitinės,
Kraujo abi pus’ vienokią im’ dalį.
Ir svarai persvet viens vieną negali.

Taip Nemuns, tėvas laivų, botų, vyčių,
Rumšiškių milžiną pr'ein iš netyčių,
Mušas pro šonus, sriove savo šalta
Apačia graužias, krūtinę iškeltą
Meta per viršų. Įpykinta uola
Gindama drasko, kas tiktai papuola,
Bet nors tiek laiko praėj, prasirito,
Neprasiveikia ligšiol vienas kito.

Vokiečiai viršų lietuvių kad mato,
Likučius gavo, ką buvo kavoję
Lig šiolaik girioj, į mūšį jau stato.
Komturs juos veda, patsai pirma joja,
O, kad ant ilgų mūšių paalsintų,
Pulku kareivių naujai padrūtintų
Užtems, mūsiškiai ima abejoti,
Pameta drąsą, kitaip laimė virsta.
Vienusyk balsą ant kalno išgirsta,
Kelia žingeidžiai akis, mato jotį…
Kaip žiemoj eglė storai apšarmojus’
Den'g plotą sniego, šašeliais apklojus’,
Taip platus ploščius jį slėpė apdengęs:
Ant juodo žirgo, juodai apsirengęs,
Leidos nuo kalno baisingai surikęs.
Kaip kad Perkūn’s leistų žaibą įpykęs.

Įjoj į priešų pulkus ir pradingo
Jų eilėse; lik per riksmą, kaukimą
Žymisi smūgiai jo kardo baisingo
Ir numanu, katrų šoną jis pri’ma:
Ten šašok’s lekia, ten vyras pragaišo,
Arklius ir žmones į krūvą sumaišo.

Kaipo kirtikai, jei kirst ima šilą,
Aplink, girdėti, bildėjimas kyla.
Sudreba medžiai, kad pjūklai juos graužia,
Girdis, kaip parkirstą medį parlaužia.
Šilui praretus, pro prošvaistą ilgą
Matyt kirtikai ir plienas kaip žvilga;
Taip kertant, tiesiant perdėm kelią platų,
Lietuviai jotį pas save pamato.

Skubink, gailiau! Abejojančiai dvasiai
Neški pagelbą, lietuviai jos laukia.
Vokiečiai laimi; komtūras pats drąsiai
Jodydams muštis Lietavorą šaukia,
Tas pr’ėj, sustojo… ir nožmumu savo,
Kad mūšis baigsis myriu pranašavo.

Lietavors kardą iškėlęs jau turi;
Komtūr’s Perkūno ginklu į jį taiko.
Sudreb' lietuviai, į vadą pažiūri.
Dieve, jau kardo delnuose ne'tlaiko,
Kamanas žirgo iš rankos paleido,
Puola nuo balno, jau alpstančiu veidu.
Svyrant ištraukt neb’gal iš po šašoko,
Kad jam savieji pagelbon prišoko.

Susten’ juods jotis, kaip rodos’ stenėtų
Juods debesys, ką žaibus smarkius mėto.
Žirgą užgavęs artyn tik prijojo.
Kel’ raguotinę aukštyn, užsimojo
Ir taip komtūrą paleidęs ja kirto.
Kad tas apkvaitęs iš balno išvirto.
Kur kunigaikštis bajorų apstotas,
Pr'ėjęs tenais greit diržus atliuosavo,
Atsargiai skesdams drapnas šarvotas
Apžiūrėj opą, ką krūtinėj gavo.
Bet šarvus imant, vėla sukrekėjęs
Kraujas sujudints gausiaus ėmė plūsti,
Skausmą ligonis turėjo pajusti,
Pakėlė galvą, aplink apžiūrėjęs,
Tarnus, dvarelius atstūmė nuo savęs.
Ir tiesią ranką Rinvitui padavęs,
Ilgai kalbėj, jį už rankos laikydams
Visi girdėjo, kaip prašė iš lėto,
Kad tas, kokią ten slaptą užlaikydams,
Apie viską, ką tik žino, tylėtų.

Rankas Rinvitas žemyn net nuleido.
Šiurpuliai kūną jo drugiu pakratė:
Balsą kad vado išgirdo, ant veido
Kad pažiūrėj, iš po antkakčio storo,
Stebuklai didi, Rinvitas pamatė, —
Veidas nebuvo veidu Lietavoro.

Gaudžia trimitas, namo grįžti rengias.
Karžygis vadą ant žirgo sodina,
Joja šalia, ranka opą pridengęs,
Tekantį kraują kiek galint malšina;
Paskui jį greit ir visi žirgus leidžia,
O matyt, vieno jųjų širdys geidžia,
Jei dievas myrį jau vadui paskirtų,
Kad nors kelionėj staiga nenumirtų.

Štai prijoj gardą, už gardo sustoję
Jųjų pargrįžtant gyventojai laukia.
Bet būrys liūdnas pro anuos prajoja,
Stačiai paniūręs į pylimą traukia:
Rėvą kad perjoja, tiltą užtraukia,
Kur sargai volą aplinkui apstoję,
Kad nieks į pilį n’įeitų, daboja.
Jau paskutiniai kareiviai parvyko,
O norint mūšį taip didį atlaikė,
Grįžtant pilėnai kad juos pasitiko,
Akis graudingas nuo džiaugsmo n’užlaikė.
Nes norint liūsta, nors ašaras lieja,
Jautriosios širdys gaivina nodieją.

Nieks pilin n’ėjo, nieks nieko nežino:
Nuėmė tiltą, vartus užrakino,
Tik paliai rėvą, kirtikai nuėję
Renčia medžius, šakas, krūmus kapoja.
Kerta, prikirtę, šakas nugenėja
Ir viską skubiai į pilį nešioja;
Baimė su tuom da didesnė pastoja.

Kur stov’ šventynėj aukurai sukurti
Dievui, audroms rudeninėms kurs blaško.
Kur ožiai, ožkos ir jaučiai nudurti
Vietą degėsių kraujais kasdien taško;
Ten didį laužą iš malkų pastato,
Platų ir aukštą, kaip akys užmato.

Viduryj laužo yr’ ąžuolas žalias,
Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs
Vergas matyti, gražiai parėdytas,
Stovi retežiais drūtai prirakintas. —
Vadas kryžiokų, kursai siuntiniaudams
Vakar atkeršyt lietuviams žadėjo,
Kurs kunigaikštį netyčioms užšaudams,
Atmonį skaudų atpildyt’ mokėjo.

Aplink, prie laužo, giminas stovėdams
Pasekmę liūdną karės sulaukt geidžia,
Ir kiekviens… mislių spiečius kratinėdams,
Iš širdies vis da nodiejos n'išleidžia;
Akys nuliūdusios juos į rūmus traukia,
O ausys godžiai žinių iš ten laukia.

Štai ir trimitas iš bokšto padėto
Pilyj girdėti, per tiltą, iš lėto
Artinas’ pulkas apsiašarojęs,
Nešdams ant rankų prie laužo lavoną.
Kardas, saidokas jo guli pas kojas.
Aplink apsiaučia jį skraistė raudona;
Rūbas vadovo, bet nematyt veido, —
Antkaklį platų ant jojo užleido.

Jis, Lielavoras tai, pons duosnios rankos,
Kursai sulygti su juo gal pataikyt,
Vokiečius grumiant, ar mušant lenkus,
Kurs namie gminą mokės taip sutaikyt?
Viešpat, kurį taip padonys guodojo!
Kodėl da'r, laidojant tave, n'užlaiko
Garbingų papročių senojo laiko?
Ne tokia garbe senovėj šventojo’,
Lietuviai kūnus didžiūnų kavojo!

Kodėl su tavim neb’eina į rojų
Germus, kurs sergėdams tavo dabojo
Žingsnį kiekviną? Ir trauru apdėtas
Žirgas, bičiulis kovų numylėtas?
Sakal’s ir šunės, laukuos ir po girią
Tiek džiaugsmo, vargo su tavim datyrę!

Taip kalb’ prasčiokai, kareiviai suvilgo
kūną medum ir ant laužo jį deda;
Prie balso vamzdžio, vienaip liūdno, ilgo,
Kunigai giesmes lydėjimo veda.
Vienas, vyriausias, į ranką paėmęs
Peilį į krūtį kryžioko jau stato,
Tyčiom’s jį laiko į širdį įrėmęs,
Štai juodą jotį vėl atvykstant mato.

Kas jis, iš kur jis? Kareiviai pažino’:
Mušantiš šiandien pakalnėj, iš ryto,
Kad lietuviai pamest mūšį ketino,
Kad vokiečiai kunigaikštį apspito,
Jis, tartum kokia dvasia — geradėjas,
Ką laimint žmones gėrybem’s paprato,
Kad mūsiškius jau apilsusius mato,
Spėkų ir dvasios priduoda atėjęs.
Tiek tik težino. Ir da’r jį išvysta
Ant to pat žirgo, ir da’r toj pat dengia
Skraiste. Bet kas jis? — Žiūrėkit! Pradengia
Veidą — kaip yr’, pasirodo… O dyvas!..
Jei ne vylia, jei mūs’, akys neklysta,
Tai Lietavors, kunigaikštis dar gyvas!
Gyvas! Surinka balsu vienu, gyvas!
O išduot’s garsas, ilgai nenustodams,
Griaudžia toli po Naupilės aplinką,
Visus jis linksmin’, visiems judin’ širdį;
Tik Lietavors jo neb’jaučia, neb’girdi…
Stovi ir, rod’s jau ant nieko ne’tbodams,
Liūdnai, graudingai į minią pažiūri,
Šaltu už viską juoku dėkavodams,
Juoku, kurs jokios gyvybės neturi,
Kurs skaistų veidą ir akis apklodams,
Tiek tik linksmybės priduoda ir dabo.
Kiek pundai kvietkų padėti ant gralo

Tyka. Deg’ laužą, ugnis aukštyn kyla,
O kunigaikštis, visuotiną tylą
Pertraukdams — „Žinot kieno čionais kūnas,
Sako, nuo laužo Anapilyn žengia?
Tai Gražina, moteriškė — didžiūnas!”.
Kerštą atpildžiau, bet kerštas n’įstengia
Sugrąžint širdžiai ramybės! Suriko,
Šoko ant laužo ir dūmuos… išnyko .

Pažaislyj'. 1888 m.



Epilogas išdavėjo

Skaitytojai malonūs, šitą pasakaitę
Nesuprasit gal gerai, lik galo daskaitę.
Nes kad viskas neaškioj perspektyvoj dyla,
Daug klausimų mintyje suerzintoj kyla:
Kodėl Gražina viską taip neaiškiai veikia?
Kodėl pats jai per vėlai pagelbą suteikia?
Antra, ar ji saunoriai pradeda tą karę,
Juk vokiečiai su patim bu’o sandarą darę?
Atsakymū šitam knygoj sunku rasti.
Nes autorius abelnai viską duod' suprasti.
Tikrų žinių kaip reikia n'įstengdams paduoti.
Malonėjo mat tylėt velyj, nei meluoti. —
Mirus, rankraštis tas man kasžin kaip pakliuvo,
Aš perskaičiau, pamatęs, kad rašte nebuvo
Mislys aiškiai surištos, kaip būti privalo.
O norėdams datęsti pasaką lik galo.
Naupilėje teiravaus, klausiau vieno, kito,
Bet teisybės nežinoj nieks, išskyrus Rinvito.
Tasai vėl per prisiegos ar prižadų raikštę,
Ką patyrė, nė vienam n'išreikštė į aikštę.
Laimė, kitas bu'o žmogus, kurs paslaptį šitą
Žinojo gal ne aršiaus už patį Rinvitą, — (dams,
Germus ponios, tas menkiaus prižadus laiky
Pasakojo, aš rašiau, o aiškiai matydams,
Kad jo žodžiui ir knygos susitaiko daikte,
Pasiryžau jais šią istoriją baigti.
Germus kalbėj: — Gražina, kaip tik dažinojo,
Ko vokiečių siuntiniai taip vėlai atjojo,
Tuoj nubėgo pas patį, bet, nors ką nė darė,
Lietavors lyg apkurto, lyg ausis uždarė:
„ Ne, ir ne”. Taip Gražina išeina apvilta,
Siunčia mane siuntinius sulaikyt prieš tiltą
Ant terasos, arba ne, ant valandos laiko
Paliept jiems, te už pilies vartų susilaiko.
Nesupratau, paskubus mat greit žodžius tarė, —
Aš nuėjęs jiems sakiau: „Jus laukan išvarė! ”
Iš to visa nelaimė, vokiečiai įnirto
Ir, vietoje būt draugais į priešus pavirto.
Kad Gražinai pasakiau viską, kas įvyko,
Bėga vėla pas patį, aš paskui, iš tyko,
Abu kartu kambarį pasilsio atlankę,
Kunigaikštis, girdime, tamsoj miega, krankia;
Pr’ėj Gražina prie lovos, budinti n’išdrįsta,
Bet tuoj kita jai mislis į galvą atklysta:
Ima kardą, ką šalia prie lovos kabojo,
Deda šarvus ant savęs, velkas’ plaščium jojo
Ir paliepus man tylėt, lėtai prasitraukia.
Eina laukan, kur žirgas pabalnotas laukia,
Bet kad besėdant kairiu šonu atsisuko,
Matau, kardo neturi, misliu sau, nutruko
Ir rūmuose kur liko, bėgu greit ieškoti,
O tuo tarpu kareiviai jau pradeda joti,
Jr išjojo; sargai juos išleidę į karę,
Kaip paprastai, tur tiltą ir vartus uždarę.
Nėra rodos, sugrįžtų atgalios į rūmus,
Laukiu, kas bus, n’užilgo klonij matau dūmus
Girdžiu griausmą šaudyklių, kanuolinių šūvių
Ženklą pradėtos kovos su priešais lietuvių.

Lietavoras tuo tarpu, gana išmiegojęs.
Ar pabudints bildesiu, kelias’, atsistojęs
Ploja, šaukia. Įslinkęs aš į tamsų jojo
Rūmą, regėjau, kaip ginklų ieškojo.
Baldė duris, pribėgo prie Gražinos buto,
Grįžęs, išlaužęs kliūges, kieme pasijuto
B’ėsąs; vėl šaukia, rėkia vėl iš viso vieko,
Nieks jam nieko, ne’tsakė, nes nebuvo nieko.
Tad į stonią nubėga, vartus pats at’daro.
Klauso, užsėdęs žirgą zovada pavaro,
Ir kaip žaibas, per laukus, per mišką ir klonį
Vieton kovos kuo veikiaus dasigaut maloni.
Aš vis stoviu prie lango, laukiu mūšio galo,
Jau dienoja, jau ryto aušrinė pabalo, —
Grįžta visi — Lietavor’s, Rinvit’s ir Gražiną
Apalpusią, ant žirgo sėdinčią, grąžina
Sužeistą. Sunku išreikšt tą valandą baugią!
Kassyk silpsta, kraujai ją viduriuose smauga,
Puolus’ vyrui prie kojų, pilna meilės jausmo,
Ir guodonės, gailesčio ir mirtino skausmo.
— Pučiut’, sako, tai pirmos yr’ ir paskutinės
Mano kaltės, atleisk jas dėl meilės tėvynės.
Ir numirė, ant vyro krūtinės pasvirus;
Aš ir tenais stovėjau lik mirštant, numirus.
Kada kūną kareiviai laidoti apnyko.
Pasislėpiau. — Žinot, kas toliaus atsitiko.

Taip pasakoj, iš pradžių paslapta, iš tyko,
Bet po mirčiai Rinvito, kad baimė išnyko,
Germui kalboj nuo nieko nereikėj dabotis,
Žinia toj kaskart labiaus pradėjo plėtotis:
Da’r, nėr žmogaus ant plačių Naugarduko plotų,
Kursai apie Gražiną dainos nežinotų;
Žino, dainuoja bernai, kartoja mergaitės, —
Kovos vietą vadina lauku Lietuvaitės.