Gudri katelė

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Gudri katelė
Lazdynų Pelėda
Išspausdinta „Vienybėje“, 1912 m., Nr. 16


Buvo sodžiuje mergelė, skaisti kaip rožė, apskritveidė, žydraakė, kasos lyg gintaro, čiuini1, lipšni2 ir pakipšni.

Karoliuota vaikščiojo, žiedais maustėsi, kaspinais sagstėsi; tikra svieto pagunda.

Ne vieną vaikiną užtat sugundė, protą apsuko, ne vienas ją vesti įsimanęs buvo karštai ir su piršliais ir degtine ne vienas gražuolę aplankė ir išvažiavo, nieko nepešęs.

Mat, ligi piršlys dalyką išklodavo, motina senelė tokį atsakymą duodavo:

- Gerai, bet aš savo pasakysiu: mano mažytei nė jokio darbelio neduosi, kad jos baltos rankelės nepajuodautų, veidelio vėjas nenupūstų, kad valgyt, ko širdelė norės, netrūktų; kad saulelės nematytų tekant, ir nė jokio rūpestėlio nepatirtų, daineles tik dainuotų, lyg giedra pavasario dienelė švytruotų.

Išklausę šitokios kalbos, ir vienas, ir kitas pečius patraukė, atsiduso:

- Et, - sako, - ne mano nosiai tabakas, - ir išvažiavo.

Žinoma, kiekvienam ne pro šalį būtų tokią titę3 turėti, nuo darbo parėjus meiliai pasiglamonėti, bet viena meile sunku misti: kiekvienas ir padėjėjos sau ieško, savo namams šeimininkės, savo turto globėjos...

Slinko meteliai, Marytė mergavo, be jokio rūpestėlio pas motutę švytravo.

Ir atsirado vienas vaikinas:

- Et, - sako, - kaip bus, taip bus, vesiu tą pagundą!

Ir nuvažiavo kaip reikia su piršliu ir degtine ir, motinos kalbos išklausę, su visa kuo sutiko.

- Gerai, mamyte, nebijoki, pas mane yra katė taip išmokyta, kad visus žygius apeina. Pamatysite, į ūkvaizdžius4 atvažiavę.

Nuvažiavo motušė su dukrele. Tikrai, visur lyg stiklinė blizgėte blizga visi pašalėliai5. O katė, didelė rainė, sėdi pas krosnį, murkso, burkuoja.

Visa patiko: ir pašaliai, ir vaikinas, ir katė. Sugėrė užgertuves, ir šit, trejetą savaičių praleidius, Marytės vainiką jaunas vaikinas pypkėj surūkė.

Pasidžiaugė; kiek pasidžiaugęs, nuėjo vyras prie darbo. Marytė liko namie, pasivaikščiojo, pasivaikščiojus, bimbt į lovą.

Guli sau, nė jokio nesiima darbelio: asla nešluota, lėkštės kertėj nuo vakar dienos rūgsta, katilėlis priskrebęs, stalas aptrupintas, langai aprasoję, - tikras mėšlynas.

Parėjo apie vidudienį vyras, nubučiavo gulinčią lovoje žmonelę, numielavęs ir klausia:

- Širdele mano, o pietūs ar išvirti? Prieš saulėtekį išėjau be pusryčio, baisiai išalkau.

O ji rąžydamasi sako:

- Paklausk katės, aš nežinau, ir aš valgyti noriu!

Kad suriko vyras, prie katės prišokęs:

- Kame pietūs, tingine?!

- Ai, nešauk tu taip, pirkia išsiskleis! - rėkia žmona, - aš prie to nepratusi!

- Ką darysi su gyvuliu geruoju, mat, kaip pasileido, nieko nedaryta: sėdi, padla, ir murkia pas krosnį! Klausyk, širdele, padėk man ją sugauti, iššukuosiu kailį, tai žinos kitą sykį!

Ėmė abudu vaikyti katę... Pagaliau sugavo. O vyras sako:

- Palaikyk ją, Maryte!

Laiko žmona, o jis muša, pantis tik švilpia ore:

- Še tau, tingine, še tau! še tau! - dyžia, bet kirtis vis pačiai kliūna. Žmona rėkia:

- Balandėli, dobilėli, o vis man kliūna! - o jis, tartum nieko negirdįs, tik duoda ir duoda!

- Na, dabar gana! Jeigu kitą sykį nepasitaisys, duosiu antra tiek brizgilais, - sako vyras. - O ką, užvalgykim nors sausos duonos, užgerkim vandenėliu. Ką gi darysi, kad katė tinginė; nėra kam valgio išvirti...

Pareina kitą sykį vyras nuo darbo, - visur švaru, visur net kvepia: palubės iškaišytos, stalas baltas, bliūdas ant stalo.

- Ar matai, - sako vyras, - kaip dabar bežinanti visa padarė; gera katelė, eik šen, paglostysiu! - kalba į katę.

- Anaip, bene, manai, tai ji padarė? Anė krust, guli sau ir murkia. Matau, kad bus bėda, ėmiaus pati darbo: iš ano tavo mušimo dar mėlynės man tebėra, o kad prisimenu, šiurpas per kailį eina. Nedaryk jai nieko, lai riogso sau!

Šyptelėjo vyras:

- Žinoma, gyvulys lai riogso, bet tau, rasit, sunku prie darbo nepratusiai?

- Visai ne, žinai ką, dar geriau: diena lyg žaibu praėjo ir ant širdies linksmiau.

Ir pamažu, pamažu įsitraukė Marytė į darbą, ir buvo kaip kitos doros moterys. Atsiminusi praeitį, dažnai pasijuokdavo iš vyro:

- Gudrus tu, gudrus. dobilėli!

- Kas gi kvailį maitintų! - sako vyras, ir juokiasi abu, o katė sėdi ir murkso pas krosnį.

1912 m.


1Švari; graži; tvarkinga.
2Maloni.
3Žaislą.
4Ūkvaizdis (šiuo atveju) - jaunikio ūkio apžiūrėjimas prieš vestuves.
5Pašalę žemės ploteliai; įšalę žemės ploteliai.