Gyvačių karaliūno karūna

Gyvačių karaliūno karūna

Lietuvių mitologinė sakmė

Pavasarį, kai tik saulė ima labiau šildyti žemę, ir jau pašalas nyksta – visos gyvatės išlenda iš urvų ir susivynioja vienan kamuolin. Tada reikia drąsiai tą gyvačių kamuolį rankomis atnarpliot. Gyvatės nekirs, nes tada jos yra silpnos ir, kol žolės nepamato, neturi nuodų. Kamuolio vidury bus to gyvatyno gyvačių karaliūnas su raudona karūna ant galvos. Reikia tą karūną nuo jo galvos nuimti ir smagiai bėgti namo, nesidairant į šonus ir neatsigręžiant į užpakalį, iki savo namų slenksčio. O tada tam žmogui rodysis, kad jį šaukia, vadina, jam grasina, nori jį suvažinėti. Kas turi tą karūną, tai lygiai taip kaip ir su paparčio žiedu: žinos praeitį, ateitį, kur yra dideli pinigai užkasti, supras gyvulių ir paukščių kalbas, bus labai protingas ir mokytas... Dairytis negalima todėl, kad tada karūna išnyksta iš rankų.