Gyvačių uogos

Gyvačių uogos

Lietuvių mitologinė sakmė

Prie kažkokio šaltinuko augo toks krūmas su nepaprastomis uogomis. Žmonės jų nevalgė. Kartą žmogus ėjo ir mato, kad gyvatės slenka ir slenka prie to krūmelio. O jau buvo ruduo, jau buvo laikas joms miegoti. Jos visos skina po uogą nuo to krūmelio ir šliaužia šalin. O tų gyvačių buvo tiek daug ir tol jos šliaužė, kol visas uogas nuo to krūmelio nuraškė.