Gyvatės atsidėkojimas
| Gyvatės atsidėkojimas |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Duoneliautoja ėjo mišku namo. Ji nešėsi prisielgetavus terbą duonos. Priėjo tokioj vietoj, mato, kad ant šakos prie kelio pasikabinusi gyvatė ir veda vaikus. Ant šakos taip pasikabinus, kad galva siekia uodegą. Kai tiktai vaikas išlenda, tai ji stveria ir praryja. Retas kuris išbėga žolėn – nukrinta žemėn, ir tas pasislepia žolėj, lieka gyvas. Žiūrėjo, žiūrėjo ta boba į gyvatę ir sako:
– Vargšelė, tai jai sunku vaikus vest!
Paėmė duonos iš terbos, išrinko dar geresnį kąsnelį, padėjo prie to medžio, kur gyvatė karojo, ir sako:
– Kai pabaigsi vaikus vest, tai tau, gyvatėle, bus pasistiprint.
Šitaip pasakė, duoną padėjo ir nuėjo.
Praėjo kiek laiko, ir ta boba turėjo vaiką. Buvo vasara, ir durys buvo atidarytos. Vaikas gulėjo lopšy, o boba sėdėjo prie stalo, viena buvo namie. Tik pamatė, kad per namelį šliaužia didelė gyvatė. Galvą iškėlus šliaužia, o žiaunose kažką turi. Boba žiūri, kas čia bus. Gyvatė įšliaužė pirkion. Žiūri – ji apžiojus neša gražią karūną. Prišliaužė prie lopšio, pasistojo ir padėjo lopšin karūną. Tada pro duris ir vėl iššliaužė oran. Ta karūna buvo aukso – brangi!