Gyvatės dėkingumas
Gyvatės dėkingumas |
---|
Lietuvių mitologinė sakmė |
Nuėjo moteris miškan ir rado – gyvatė, apie medį apsisukus, gyvačiuojas. Ji turėjo duonos, padėjo ir sako:
– Man sunku gimdyt, tai ir tau sunku. Suėsk nors šitą duoną.
Ta moteris buvo nėščia.
Už kiek laiko ji, viena namie būdama, pagimdė. Tik žiūri – atšliaužia į namus gyvatė ir padeda po slenksčiu karūną.
Nuo to laiko ji viską žinojo. Ji pagimdė berniuką. Ji dabar žino, kad jos vyras mano: jei gims berniukas, tai jį nužudys, nes jam mergaitės reikia.
Atėjo vyras – liepia duot valgyt. Ji neduoda, nes, sako, kad negali pasikelti – pagimdė vaiką.
– Ką pagimdei? – klausia vyras.
– Ką Dievas davė, tą ir pagimdžiau, – atsakė.
Ji žinojo viską, bet reikėjo niekam nesakyti, – neprisipažinti, kad žino.
Dabar, kai ji žinojo vyro mintis, tai labai pradėjo jam įtikti. Pradėjo jie gerai gyventi, taikiai.
– Kodėl tu man tokia gera pasidarei? – sako vyras.
Tuokart ji ir pasisakė, kad žino jo mintis. Nuo to ji daugiau nieko nežinojo.