Gyvatės kerštas

Gyvatės kerštas

Lietuvių mitologinė sakmė

Mes – Ambrazai, bet nežinau, kodėl mus vadina Samuliais. Vienas iš tų Samulių buvo labai stiprus. Tai mano senelio brolis.

Tokioj baloj, kurią vadino Sciūriu (Ligūnų kaimo lauke ta bala), rado, kad guli didžiausia kaip sienojas gyvatė su aukso karūna. Tai jis pasiėmė šmaikštų kuolą ir derintis, derintis prie tos gyvatės. Prisiderino ir kai rėžė kuolu, tai nukrito jai karūna. Bet ji nuo šito kirtimo atsistojo piestu. Jis nusigando ir – bėgti. Mato, kad gali neišbėgti, nes gyvatė veja. Tai nusimetė nuo savęs sermėgėlę. Taip Dievas davė, kad sumanė. Ir išbėgo.

Paskui nuėjo žiūrėti sermėgėlės ton vieton, kur numetė. Sermėgėlė buvo labai tankaus milo, kaip veltinis, tai rado tiktai vilnas.

Paskui jis sapnavo, kad kažkas sako:

– Eik pasiimk karūną, kad numušei.

Bet jis bijojo eit ir nėjo. O kad turėtum tą karūną, tai daug žinotum.