Gyvatės lėmimas
| Gyvatės lėmimas |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Vieną sykį eina žmogus keliu ir prieina mišką. Bet tas miškas visas dega, liepsnoja, tiktai kelios eglės pakraštyje dar žalios, bet ir tos iš pašaknų jau pradeda svilti. Vienos eglės viršūnėje susirangiusi gyvatė ir sako:
– Žmogau, būk geras, išgelbėk tu mane nuo mirties!
Žmogui pagailo vargšelės ir jis, paėmęs žalgą, prikišo prie gyvatės, o jinai užsirietė ant jo galo. Žmogus norėjo ją su žalga numesti tolyn nuo ugnies, bet gyvatė sako:
– Žmogeliau, aš tau būsiu visą amžių draugė, tau viskas gerai seksis, tik tu paslėpk mane taip, kad niekas nepamatytų, nes, žinai, kad jau buvo lemta tam miškui sudegt, tai ir aš buvau kalta.
Žmogus sako:
– Tai kur aš tave dėsiu?
– Tiktai nebijok tu manęs ir įsidėk už ančio, o aš visą amžių būsiu tavo draugė!
Žmogus dar nenorėjo imti, bet kai pradėjo nenustodama gyvatė melsti: „Priimk, o priimk! Pasigailėk!" – priėmė už ančio ir nuėjo tolyn nuo miško.
Nuėjus gerą galą, gyvatė jam sako:
– Na, žmogau, kad tu mane išgelbėjai, laimė tau plaukte plauks, tiktai žiūrėk, kad niekados niekam blogo nemanytum, nes kai tiktai šelmystę sumanysi, tuojau numirsi! Atsimink, kad tau ir be šelmystės visko bus pilnai.
Ilgą laiką jie taip gyveno; naktį gyvatė išlenda iš ančio, o dieną šildos, apsijuosus apie kūną. Tam žmogui viskas sekasi, viskas klojasi kaip pamuiluota. Iš varguolio tapo didžturčiu, gėrybių nežino nė kur dėt, galvijai kaip nulipdyti, arkliai nenulaikomi, javų, mėsos, pieno, medaus – visko yra nesuvalgomai!
Vieną sykį eina žmogus ir randa palei savo pievą svetimą jautį. Paėmė jis tą jautį ir varo namo. Gyvatė sako:
– Žmogeliau, nevaryk, juk tas jautis dar per kelis sieksnius nepriėjo prie tavo pievos. Tai neteisinga, paskiau tau nesiseks, gali ir numirti. Atmink mano žodį!
Žmogus nusispjovė, nusispjovęs ir sako:
– Tai kas, kad jautis neįėjo į mano pievą? Vis tiek, jei aš nebūč jo paėmęs, tai jis būt buvęs mano pievoje!
Gyvatė vėl sako:
– Bet ne vis tiek, kur būt buvęs ir kur buvo. O gal dar būt ir nebuvęs, gal būt į kitą šalį nusisukęs beėsdamas?
– Et, dar tu čia man protausi, maišysi galvą – parvarysiu jautį, ir užmokės. Skatikas prie skatiko, vis daugiau.
Taip pasakęs, varo jis tą jautį. Jam bevarant gyvatė supykus džykt! ir įkirto palei pačią širdį. Žmogus ją, išmetęs iš ančio, užmušė. Bet ir pats ištinęs tuojaus ten mirė. O jautis, žolę beėsdamas, tolyn nuėjo, į tą pievą nei nežiūrėdamas.
Tai, vyručiai, žmogaus godulystė visados išeina į bloga. Už tai nereikia norėt, kas tau nepriguli, o šiaip taip verstis teisiu pelnu.