Išpjautos avys
| Išpjautos avys |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Vinkšnėnų kaime maždaug prieš aštuoniasdešimt–devyniasdešimt metų atsitikusi didelė nelaimė – visos į pamiškę išgintos ganyti avys, kokie du šimtai, buvo išpjautos ir suguldytos ratu, nors nė viena nesuėsta. Liko gyva tik viena avis. Ten pat buvę piemenys nė matyti nematę, kas tas avis išpjovė.
Vyrai ėmė piemenis rykštėmis tardyti, plakti. Seniai ėmė juos drausti, kad vaikų neplaktų – mat jiems atėjo galvon, kad tai galėjęs būti vilktakio darbas. Ėmė vaikų klausti, ar niekas pas juos nebuvo atėjęs. Vaikai atsakė, kad buvo žmogus.
– Apie ką jis kalbėjo su jumis? – klausia seniai.
– Apie avis, – atsakė vaikai.
Klausė dar, kaip atrodęs, kur nuėjęs, bet vaikai neįsidėmėję – ėjęs ir nuėjęs tolyn. Jie pažaidę, žiūrį – avys išpjautos, ratu suguldytos.
Seniai tada sakė, kad tai vilktakio darbas esąs. Nebuvo tik protingo žmogaus, kuris būtų vilktakį pažinęs. O pažinti jį lengva – pradėjus apie avis šnekėt, jam pradedanti kyščioti vilko uodega. Tai aiškiausias vilktakio ženklas.