Ievos sukūrimas

Ievos sukūrimas

Lietuvių etiologinė sakmė

Dievas, jau viską padaręs, sukūrė Adomą. Žiūrėdamas į savo kūrinius, matė, kad jie visi turi savo porą – patinėlius ir pateles – ir kad jie mylisi, kad jiems smagu ir linksma. Tik vienas Adomas po rojų slampinėja ir neturi su kuo pasidžiaugti, pasilinksminti. Dievui net pagailo Adomo, ir jis nusprendė ir Adomui sutverti draugę, panašią į jį. Dievas, užmigdęs Adomą, išlaužė jam šonkaulį, rojaus upelyje gražiai nuplovęs, padėjo ant akmens, kad pradžiūtų, o pats, atsisėdęs ant pievutės, klauso rojaus paukštelių gražiausių čiulbėjimų, gėrisi rojaus gėlelių žiedelių puikiausiais kvapais. Saulutei kaitinant, dievas pradėjo snūduriuot, gal net ir užmigo.

Kur buvęs kur nebuvęs, atbėgo šuva, užuodęs kaulo kvapą, ir prišokęs griebė džiūstantį šonkaulį. Dievas tuo tarpu prabudo, griebė šunį, bet suspėjo nutverti tik už pat uodegos galo. Šuva persigandęs visu smarkumu šoko – ir uodegos galo oda nusinėrusi liko dievo saujoje. Dievas pyktelėjęs tą šuns uodegos galiuką metė žemėn, sakydamas:

– E va!

Tik strakt jauna, graži nuoga mergina. Dievas pamatęs net šyptelėjo. Paėmęs Ievą nuvedė ir dovanojo Adomui, kad jam būtų linksmiau, kad jis rojuje nenuobodžiautų.

Ir ligi šių laikų moteryse yra liekanų to šuns uodegos kraujo. Jos prie vyrų glaudosi, meilinasi kaip šuneliai ir loja kaip tikros kalės.