Ilgoji telegrama

Ilgoji Telegrama (1946)

George F. Kennan

1946 Vasarį JAV Maskvos pasiuntinybė gauna JAV Iždo paklausimą dėl sovietų nenoro palaikyti naujai kuriamus Pasaulio Banką (World Bank) ir Tarptautinį Valiutos Fondą (International Monetary Fund, IMF). Vasario 22 dieną Vašingtoną pasiekė pasiuntinybės patarėjo G. Kennano atsakymas - Ilgoji Telegrama.

"Nors sovietų valdžia kurčia argumentų logikai, ji yra labai jautri jėgos logikai."

861.00/2 - 2246: Telegrama

Pasiuntinys Sovietų Sąjungoje (Kennanas) Valstybės Sekretoriui

SLAPTAI

Maskva, Vasaris 22, 1946-- 9 [Gauta Vasario 22-- 15: 52]

511. Atsakymas į Departamento nr. 284, Vasario 3 [13] susijęs su tokiais painiais, tokiais delikačiais, tokiais svetimais mūsų mąstymui, ir tokiais svarbiais mūsų tarptautinės padėties analizei klausimais, kad padarydamas trumpą santrauką aš rizikuočiau pernelyg supaprastinti atsakymą. Todėl aš tikiuosi, kad Departamentas supras, jei pateiksiu atsakymą į šį paklausimą penkiomis dalimis, kurių turinys bus maždaug sekantis:

(1) Pagrindiniai sovietų oficialios pokario propagandos teiginiai

(2) Sovietų požiūrio ištakos

(3) Sovietų požiūrio įtaka jų oficialiai praktinei politika

(4) Ko mes turime tikėtis iš Sovietų politikos neoficialioje, pogrindžio plotmėje, t.y. plotmėje, kurioje sovietai neigia savo atsakomybę

(5) Praktinės išvados JAV politikai

Iš anksto atsiprašau už telegrafo kanalo apkrovimą, bet iškilę klausimai yra tokios svarbos, ypač turint mintyje pastaruosius įvykius, kad mūsų atsakymai, jei jie verti dėmesio apskritai, reikalauja jo neatidėliojant. Toliau seka:

1. Pagrindiniai oficialios sovietų pokario propagandos teiginiai

yra sekantys:

(a) SSSR vis dar gyvena antagonistinėje „kapitalistų apsuptyje“, su kuria, žiūrint į ateitį, negali būti jokiu taikaus gyvenimo kartu. Kaip pasakė Stalinas 1927 metais Amerikos darbininkų delegacijai:

"Toliau vykstant tarptautinei revoliucijai iškils du pasaulinės reikšmės centrai: socialistinis centras, prie kurio šliesis linkusios į socializmą valstybės, ir kapitalistinis centras, traukiantis prie savęs valstybes, linkusias prie kapitalizmo. Kova tarp šių dviejų centrų dėl pasaulio ekonomikos nulems kapitalizmo ir komunizmo likimą visame pasaulyje."

(b) Kapitalistinis pasaulis kirba vidiniais prieštaravimais, kurie yra įgimti kapitalistinei visuomenei. Šie konfliktai taikiai neišsprendžiami. Didžiausias toks konfliktas yra tarp Anglijos ir JAV.

(c) Vidiniai kapitalizmo konfliktai neišvengiamai sukelia karus. Tokie karai gali būti dviejų tipų: vidiniai karai tarp kapitalistinių valstybių, ir intervenciniai karai prieš socialistinį pasaulį. Prie pastarųjų linksta mąstantys kapitalistai, bergždžiai bėgdami nuo vidinių kapitalizmo konfliktų.

(d) Intervencija prieš SSSR, nors taptų katastrofa ją sumaniusiems, bet vėl pristabdytų sovietinio socializmo vystymąsį, ir todėl bet kuria kaina turi būti sustabdyta.

(e) Konfliktai tarp kapitalistinių valstybių, nors keltų grėsmę SSSR, vis tik sudaro dideles galimybes socializmo plitimui, ypač jei SSSR bus pajėgi kariniu požiūriu, ideologiškai vienalytė ir ištikima savo dabartinei iškiliai vadovybei.

(f) Nereikia pamiršti, kad kapitalistinis pasaulis yra ne visas blogas. Kartu su beviltiškai reakcingais ir buržuaziniais elementais, jame yra (1) tam tikri apšviesti ir pozityvūs elementai, suvienyti į priimtinas komunistines partijas ir (2) tam tikri elementai (dabar taktiniais sumetimais vadinami kaip progresyvūs arba demokratiniai) kurių siekiai ir veiksmai yra „objektyviai“ naudingi SSSR interesams. Jie turi būti padrąsinti ir panaudoti sovietiniams tikslams.

(g) Tarp negatyvių buržuazinės-kapitalistinės visuomenės elementų, pavojingiausi yra tie, kuriuos Leninas pavadino netikrais darbo žmonių draugais, o būtent nuosaikūs-socialistiniai ar socialdemokratiniai lyderiai (kitaip sakant, nekomunistiniai kairieji). Šie yra labiau pavojingesni, nei tikri reakcionieriai, nes pastarieji bent jau savo veidą parodo atvirai, kai tuo tarpu nuosaikūs kairiųjų lyderiai kelia žmonėms sumaištį, naudodamiesi socializmo idėjomis apginti reakcingojo kapitalo interesus.

Tai tiek prielaidų. Į kokias išvadas jos atveda sovietinės politikos požiūriu:

(a) Viskas turi būti daroma siekiant sustiprinti SSSR tarptautinėje visuomenėje. Ir atvirkščiai, nei viena galimybė neturi būti praleista susilpninti kapitalistinių valstybių, kaip visumos ar po vieną, jėgą ir įtaką.

(b) Sovietų pastangos, kaip ir Rusijos užsienio draugų, turi būti nukreiptos pagilinti ir išnaudoti kapitalistinių valstybių skirtumus ir konfliktus. Jei tai sukels "imperialistinį" karą, tas karas turi būti pasuktas taip, kad sukeltų revoliucijas kapitalistinėse valstybėse.

(c) "Demokratiniai-progresyvūs" užsienio elementai turi maksimaliai būti panaudoti kapitalistinių vyriausybių spaudimui ta kryptimi, kuri atitinka sovietinius interesus.

(d) Turi būti nenuilstamai kovojama prieš užsienio socialistinius ir socialdemokratinius lyderius.

2. Sovietų požiūrio ištakos

Prieš nagrinėjant, kaip sovietų partinė linija atsispindi praktikoje, yra keli aspektai, į kuriuos noriu atkreipti dėmesį. Pirma, tai nėra natūralus Rusijos žmonių požiūris. Dauguma jų yra draugiški išoriniam pasauliui, norintys jį pažinti, norintys palyginti jame savo talentus, kuriuos jie žino turį, norintys gyventi taikoje ir džiaugtis savo darbo vaisiais. Partijos linija atspindi teiginius, kuriuos oficiali propagandos mašina labai gabiai ir nuolatos pumpuoja visuomenei, bet kuri savo giliausiose mintyse dažnai yra stebėtinai atspari. Tačiau partijos linija yra privaloma požiūriui ir veiksmams tų žmonių, kurie sudaro valdžios aparatą - partiją, slaptąją policiją ir vyriausybę - o mes turėsime reikalų tik su tais asmenimis.

Antrą, pastebėkime, kad dauguma prielaidų, kuriomis pagrįsta partijos linija, yra tiesiog neteisingos. Patirtis rodo, kad taikus ir abipusiai naudingas kapitalistinių ir socialistinių valstybių sugyvenimas yra visiškai įmanomas. Pagrindiniai vidaus konfliktai išsivysčiusiose šalyse kyla ne dėl kapitalistinės gamybos priemonių nuosavybės, bet dėl pažengusių urbanizavimo ir industrializacijos kaip tokių, nuo ko Rusija kol kas buvo apsaugota tik dėl savo atsilikimo. Vidinė kapitalizmo konkurencija ne visada sukelia karus; ir ne visi karai kilo dėl tos priežasties. Kalbėti apie SSSR intervencijos galimybę, eliminavus Vokietiją ir Japoniją, ir remiantis šio karo patirtimis, yra gryna nesąmonė. Jei neišprovokuotas netolerancijos jėgų ir ardomosios veiklos, "kapitalistinis" šios dienos pasaulis yra pajėgus gyventi taikoje su savimi ir su Rusija. Pabaigai, nei vienas sveikas žmogus neturi priežasčių abejoti Vakarų valstybių nuosaikiųjų socialistinių lyderių nuoširdumu. Taip pat yra neteisinga nepripažinti jų sėkmingų pastangų pagerinant darbo žmonių sąlygas visur, kaip pavyzdžiui Skandinavijoje, kur jie gavo šansą parodyti, ką jie gali padaryti. Šių prielaidų, kurių visos padarytos dar prieš karą, klaidingumas buvo gerai pademonstruotas tada, kai Anglo-Amerikos nesutarimai netapo pagrindiniu Vakarų pasaulio konfliktu. Kapitalistinės valstybės, išskyrus Ašį, neparodė noro išspręsti savo problemas apsijungdamos į kryžiaus žygį prieš SSSR. Vietoje to, kad paverstų imperialistinį karą pilietiniais karais ir revoliucijomis, SSSR teko įsipareigoti kovoti petys petin dėl bendrų tikslų. Nepaisant to, visi tie teiginiai, nežiūrint jų nepagrįstumo ir nepasitvirtinimo, šiandieną vėl įžūliai kartojami. Ką tai rodo? Tai rodo, kad sovietų partinė liniją nėra grindžiama objektyvia situacijos už Rusijos sienų analize; kad ji, iš tikro, neturi nieko bendro su situacija už Rusijos sienų; kad ji kylą iš esminių Rusijos vidaus poreikių, kurie egzistavo prieš karą, ir egzistuoja šiandieną.

Kremliaus neurotiško požiūrio į pasaulio reikalus pagrindinė priežastis yra tradicinis ir instinktyvus Rusijos nesaugumo jausmas. Pradžioje, tai buvo taikių žemdirbių, bandančių gyventi atviroje plynėje, apsuptoje nuožmių klajoklių, nesaugumo jausmas. Vėliau nesaugumo pridėjo Rusijos kontaktas su ekonomiškai labiau išsivysčiusiais Vakarais, baimė susidūrus su labiau kompetetingomis, galingesnėmis, labiau organizuotomis visuomenėmis. Bet pastaroji baimė apėmė ne Rusijos žmones, bet Rusijos valdžią; Rusijos valdovai visada jautė, kad jų valdžia yra santykinai archaiška, trapi, su dirbtiniu psichologiniu pagrindu, negalinti išgyventi palyginimo ar kontakto su Vakarų valstybių politinėmis sistemomis. Dėl tos priežasties jie visada bijojo užsienio įtakos, bijojo tiesioginio kontakto tarp Vakarų pasaulio ir savojo, bijojo, kas nutiks, jei rusai sužinos tiesą apie išorinį pasaulį arba užsieniečiai sužinos tiesą apie jųjų. Ir jie išmoko siekti saugumo kantrioje, bet mirtinoje kovoje dėl visiško konkuruojančios jėgos sunaikinimo, niekada nesitaikydami ir neieškodami kompromiso.

Neatsitiktinai Marksizmas, kuris beviltiškai ruseno pusę amžiaus Vakarų Europoje, įsitvirtino ir pirmą kartą suliepsnojo Rusijoje. Tik šioje šalyje, niekada neturėjusioje draugiškų kaimynų, kitaip sakant, tolerantiškos tiek vidinių, tiek tarptautinių jėgų pusiausvyros, galėjo sukeroti doktrina, kuri laiko visuomenės ekonominius prieštaravimus taikiai neišspendžiamais. Po bolševikų režimo pergalės, Marksizmo dogma, Lenino interpretacijoje tapusi dar labiau agresyvi ir netolerantiška, tapo puikia platforma nesaugumo jausmui, kuriuo bolševikai persismelkė dar labiau, nei buvę Rusijos valdovai. Šioje dogmoje, kurios skelbiamas tikslas yra labai net altruistinis, jie rado pateisinimą savo instinktyviai išorinio pasaulio baimei, diktatūrai, be kurios jie nemoka valdyti, žiaurumams, kuriuos jie nedrįsta nedaryti, pasiaukojimui, kurį jie jaučia galį reikalauti. Marksizmo vardu jie paaukojo visas etines normas savo metoduose ir taktikoje. Šiandien jie be to nebegali. Tai yra figos lapelis jų moralinei ir intelektualinei savigarbai. Be marksizmo, jie stovėtų prieš istoriją tik kaip paskutiniai žiaurių ir niokojančių Rusijos valdovų eilėje, kurie nepailsdami stumdavo savo šalį į vis didesnę militarizaciją tam, kad garantuotų išorinį saugumą savo silpniems vidaus režimams. Tai dėl to sovietų tikslai visados turi būti pridengti Marksizmo drapanomis, ir todėl niekam nevalia neįvertinti dogmos svarbos sovietų reikaluose. Taip sovietiniai lyderiai yra savo buvusios ir esamos situacijos poreikių stumiami pateikti [praleista] išorinį pasaulį kaip blogą, priešišką ir grėsmingą, bet turintį savyje progresuojančios ligos bakterijas, ir kuriam lemta sugriūti nuo vidinių konvulsijų, o auganti socializmo jėga jam suduos paskutinį smūgį ir nuves visus į naują ir geresnį pasaulį. Tas teiginys pateisina Rusijos valstybės karinės ir policinės jėgos auginimą, Rusijos gyventojų izoliaciją nuo išorinio pasaulio, ir tą visuotinį ir nuolatinį spaudimą išplėsti Rusijos policijos galios ribas, kas yra natūralūs ir instinktyvūs Rusijos valdžios norai. Iš esmės tai yra ta pati nuolatinė neramaus Rusijos nacionalizmo ekspansija, amžių senumo judėjimas, kuriame puolimas ir gynyba neatskiriamai suvelti. Tačiau naujame tarptautinio Marksizmo aprėde, su savo medumi teptais pažadais nusivylusiam ir karo nualintam išoriniam pasauliui, ji labiau pavojinga, nei kada nors.

Iš to, kas pasakyta, nereikia manyti, kad nėra nuoširdžiai tikinčių partinės linijos vykdytojų. Dauguma jų pernelyg ignoruoja išorinį pasaulį ir jų protas pernelyg priklausomas, kad abejotų [praleista] savęs užhipnotizavimu, ir jiems nesunku patikėti tuo, kuo jiems gera ir patogu tikėti. Pabaigai, mes nežinome, kas tokie, jei iš viso kas nors, šioje didelėje šalyje gauna tikslią ir netendencingą informaciją apie išorinį pasaulį. Rytietiško slaptumo ir konspiracijos atmosferoje, kuri persmelkė šią vyriausybę, informacijos iškraipymo galimybės yra beribės. Pati rusų nepagarba objektyviai tiesai, faktiškai, netikėjimas tiesos buvimu, veda prie to, kad jie žiūri į pateiktus faktus kaip į instrumentą vienam ar kitam slaptam tikslui pasiekti. Yra pakankamai priežasčių manyti, kad ši vyriausybė yra faktiškai sąmokslas sąmoksle; ir aš net nelabai tikiu, kad pats Stalinas gauna objektyvų išorinio pasaulio vaizdą. Čia yra daug vietos subtilioms intrigoms, kurioms rusai yra meistrai. Negalėjimas užsienio vyriausybėms aiškiai pateikti savo reikalą Rusijos vadams, priklausomybės mastas santykiuose su Rusija nuo geros valios neaiškių ir nežinomų patarėjų, kurių jos nemato ir negali įtakoti, tai yra, mano nuomone, vienas iš labiausiai neraminančių dalykų diplomatiniame darbe Maskvoje, ir ką Vakarų valstybės darbuotojai turėtų turėti galvoje, jei jie nori suvokti čia patiriamų sunkumų prigimtį.

3. Sovietų požiūrio įtaka jų oficialiai praktinei politikai

Mes peržvelgėme sovietų programos prigimtį ir ištakas. Kokių veiksmų galime tikėtis praktikoje?

Sovietų politika, kurią turi mintyje departamentas savo užklausoje, yra vykdoma dviejose plotmėse: (1) oficiali plotmė, kurią sudaro oficialūs veiksmai sovietų vyriausybės vardu; ir (2) pogrindinė plotmė, vykdoma agentų, dėl kurių sovietų vyriausybė nepripažįsta savo atsakomybės.

Abiejose plotmėse vykdoma politika tarnauja pagrindiniams tikslams, pateiktiems 1‘oje dalyje punktuose nuo (a) iki (d). Nors abiejose plotmėse vykdomi veiksmai smarkiai skirsis, bet sutaps laike, sutaps savo tikslu ir rezultatais.

Oficialioje plotmėje mes turime tikėtis sekančių veiksmų:

(a) vidinė politika, skirta visais būdais sustiprinti sovietų valstybės galią ir prestižą: intensyvus karinis industrializavimas; maksimalus karinių pajėgų vystymas; dideli parodomieji šou užsieniečiams stebinti; nuolatinis slaptumas vidiniuose reikaluose, skirtas paslėpti silpnumus ir laikyti išorinius stebėtojus nežinioje.

(b) nusprendus, kad laikas yra tinkantis ir daug žadantis, bus dedamos pastangos išplėsti oficialias sovietų ribas. Šiam momentui šios pastangos yra apribotos tam tikromis besiribojančiomis teritorijomis, suvokiamomis kaip neatidėliotino strateginio būtinumo, tokiomis kaip Šiaurės Iranas, Turkija, galbūt Bornholmas. Tačiau, paslėptai sovietų įtakai išplitus į naujas teritorijas, bet kuriuo metu žvilgsnis nukryps į kitas teritorijas. Pvz., "draugiška" Persijos vyriausybė gali būti paprašyta suteikti Rusijai uostą Persų įlankoje. Jei Ispanija taptų komunistų kontroliuojama, būtų iškeltas klausimas dėl sovietinių bazių Gibraltaro sąsiauryje. Bet tokie reikalavimai būtų oficialiai iškeliami tik užbaigus neoficialų pasirengimą.

(c) Rusai oficialiai dalyvaus tarptautinėse organizacijose ten, kur matys galimybę išplėsti sovietų įtaką arba sumažinti oponento įtaką. Maskva nežiūrį į JTO (Jungtinių Tautų Organizaciją) kaip į mechanizmą, skirtą visų tautų bendrais interesais ir tikslais paremtai nuolatinei ir stabiliai pasaulio visuomenei palaikyti, bet kaip į areną, skirta ką tik minėtiems jų tikslams sėkmingai pasiekti. Tol, kol jų manymu JTO tiks šiam tikslui, sovietai joje dalyvaus. Tačiau jei bet kuriuo metu sovietai padarys išvadą, kad JTO tik trukdo jų galios išplėtimo tikslams, ir matys geresnius būdus tiems tikslams pasiekti, jie neabejodami išstos iš JTO. Tačiau tai reikštų, jog sovietai jaustųsi pakankamai stiprūs savo pasitraukimu, skirtu neutralizuoti JTO kaip grėsmę jų tikslams ir saugumui, suskaldyti kitų tautų vienybę, ir pakeistu JTO kitu, jų požiūriu efektyvesniu, tarptautiniu ginklu. Todėl sovietų požiūris į JTO labiausiai priklausys nuo kitų tautų lojalumo JTO idėjai, nuo pastangų, apsisprendimo ir sutarimo, su kuriuo tos tautos JTO gins taikią ir teikiančią viltį tarptautinio gyvenimo idėją, idėją, kuri toje organizacijoje atitinka mūsų mąstymą. Pasikartoju, Maskva neturi jokio abstraktaus pasišventimo JTO idealams. Jos tikrasis požiūris į šią organizaciją ir toliau liks pragmatiškas ir taktinis.

(d) Dėl kolonijų ir atsilikusių, priklausomų šalių, sovietų politika, net oficialioje plotmėje, bus nukreipta silpninti išsivysčiusių Vakarų šalių galią ir įtaką ir kontaktus, remiantis teorija, kad sėkmės atveju, atsiras vakuumas, kuris bus palankus komunistiniam-sovietiniam įsigalėjimui. Sovietų spaudimas dalyvauti pagalbos programose, mano nuomone, labiau rodo norą tokiose teritorijose apsunkinti ir trukdyti Vakarų įtaką, negu sukurti esminį kanalą sovietų įtakai išplėsti. Pastarasis noras taip pat yra, bet tam sovietai labiau mėgsta pasitikėti kitais kanalais, nei oficialios pagalbos programos. Tokiu būdu, mes galime tikėtis, kad sovietai visur prašysis priimami į pagalbos ar panašias programas, ir naudodamiesi taip gautais svertais, silpnins Vakarų įtaką minėtoms šalims.

(e) Rusai energingai sieks vystyti sovietų atstovavimą ir oficialius ryšius šalyse, kuriose jie jaučia geras galimybes Vakarų galios opozicijai. Tai galioja tokioms plačiai išbarstytoms teritorijoms, kaip Vokietija, Argentiną, Artimųjų Rytų valstybės ir t.t.

(f) Tarptautiniuose ekonominiuose reikaluose, sovietų politikoje dominuos vienvaldystės siekis Sovietų Sąjungoje ir sovietų dominuojamose gretimose teritorijose. Tai bus bendras siekis. Tačiau oficiali linija dar nėra aiški. Pasibaigus kovoms, Sovietų vyriausybė yra keistai santūri užsienio prekybos reikaluose. Jei būtų suteikti dideli ilgalaikiai kreditai, aš tikiu, kad Sovietų vyriausybė vėl gali, kaip ji jau darė 1930‘ais, apsimesti norinti vystyti tarptautinius ekonominius mainus. Šiaip aš manau, kad sovietų užsienio prekyba bus apribota sovietų saugumo sferoje, įskaitant okupuotą Vokietijos dalį, ir kad bendram ekonominio tautų bendradarbiavimo principui bus parodytas šaltas oficialus veidas.

(g) Dėl kultūrinio bendradarbiavimo, tikėtina, kad formaliai rodys norą gilinti kultūrinius ryšius, bet praktikoje nedarys nieko, kas gali pakenkti sovietų saugumui. Realūs sovietų politikos veiksmai šiuo klausimu apsiribos nuobodžiais, atidžiai prižiūrimais vizitais, su gausiu degtinės kiekiu, gausiomis kalbomis, ir be jokių rezultatų.

(h) Be viso to, sovietų oficialus santykių su užsienio vyriausybėmis kursas bus, galima pavadinti, „korektiškas“, daug dėmesio skiriant Sovietų Sąjungos ir jos atstovų prestižui, punktualiam protokolo laikymuisi, suprantamam kaip geros manieros.

4. Ko mes turime tikėtis iš Sovietų politikos neoficialioje, pogrindžio plotmėje, t.y. plotmėje, kurioje sovietai neigia savo atsakomybę

Agentai, naudojami tikslams įgyvendinti šioje plotmėje, yra:

1. Komunistų partijų užsienio valstybėse vidinis branduolys. Nors dauguma tos kategorijos asmenų gali dirbti viešose pareigose, nesusijusiose su komunistais, realybėje jie kartu ir glaudžiai dirba pasaulinio komunizmo pogrindžiui, kuris yra paslėptas Kominternas, griežtai koordinuojamas ir prižiūrimas Maskvos. Svarbu atminti, kad šis vidinis branduolys dirba pogrindžio metodais, nepaisant partijų, kurioms jis priklauso, legalumo.

2. Komunistų partijų oficialūs pareigūnai. Yra daromas skirtumas tarp šių pareigūnų ir paragrafe nr. 1 minimų asmenų. Paskutiniais metais tas atskyrimas tapo dar didesnis. Jei seniau užsienio komunistų partijos buvo stebėtina (ir Maskvai dažnai neparanki) maišalynė užkonspiruotos ir legalios veiklos, tai dabar konspiracinis elementas yra tvarkingai sukoncentruotas vidiniame branduolyje ir perkeltas į pogrindį. Tuo tarpu oficialūs pareigūnai (kurie net neinformuojami apie tikruosius judėjimo tikslus) yra tik viešai rodomas fasadas, atstovaujantis įvairias politines jėgas savo valstybėse, ir jie yra visiškai nepakaltinami konspiraciniais ryšiais su užsienio valstybėmis. Tik tose valstybėse, kur komunistai yra gausūs, jie rodosi ir veikia atvirai. Kaip taisyklė, jie naudojami įsiskverbti, įtakoti arba dominuoti kitas organizacijas, kurias sunkiau įtarti būnant Sovietinės vyriausybės įrankiu. Tai daroma, kad būtent per tas organizacijas būtų pasiekti sovietų tikslai [praleistas tekstas], o ne per atvirus kokios tai politinės partijos veiksmus.

3. Platus ratas nacionalinių asociacijų ar organizacijų, kurios gali būti dominuojamos arba įtakojamos tokio įsiskverbimo. Į tokias papuola: profsąjungos, jaunimo lygos, moterų organizacijos, rasinės bendrijos, religinės bendrijos, socialinės organizacijos, kultūrinės grupės, liberalūs leidiniai, leidyklos ir t.t.

4. Tarptautinės organizacijos, į kurias gali būti panašiai įsiskverbta per jų nacionalinius skyrius. Išsiskirtinos darbo, jaunimo ir moterų organizacijos. Konkrečiai, kritinis dėmesys skiriamas darbo judėjimams. Čia Maskva mato galimybę trukdyti Vakarų vyriausybėms spręsti pasaulio reikalus, ir sukurti tarptautinį lobį, galintį įtikinti vyriausybes imtis veiksmų, atitinkančių Sovietų interesus įvairiose valstybėse, ir atvirkščiai, paralyžiuojantį vyriausybių veiksmus, netenkinančius SSSR.

5. Rusų Ortodoksų bažnyčia, jos užsienio atstovybės, ir Rytų Ortodoksų bažnyčia bendrai.

6. Panslavų judėjimas ir kiti judėjimai (Azerbaidžanas, Armėnija, Turkmėnistanas ir t.t.) tautinių Sovietų Sąjungos grupių pagrindu.

7. Vyriausybės ir valdančiosios grupuotės, norinčios prisidėti prie Sovietų tikslų vienu ar kitu laipsniu, kaip šių dienų Bulgarijos ir Jugoslavijos vyriausybės, Šiaurės Persų režimas, kinų komunistai ir t.t. Ne tik propagandos mašina, bet ir realūs šių režimų veiksmai gali būti plačiai panaudoti SSSR naudai.

Tikėtina, kad šio plačiai išmėtyto aparato dalys bus panaudotos atsižvelgiant į individualų tinkamumą, tam kad:

(a) pakenktų bendram politiniam ir strateginiam pagrindinių vakarų valstybių potencialui. Bus dedamos pastangos tose šalyse žlugdyti nacionalinį pasitikėjimą savo jėgomis, didinti socialinius ir industrinius neramumus, stimuliuoti visas susiskaldymo formas. Visi asmenys, turintys nuoskaudų, ekonominių ar rasinių, bus skatinami ieškoti žalos sprendimo ne susitariant, bet, nekreipiant į nieką dėmesio, smurtu kovoti dėl kitų visuomenės elementų sunaikinimo. Čia neturtingi bus supriešinti su turtingais, juodi prieš baltus, seni prieš jaunus, atvykėliai prieš senbuvius, ir t.t.

(b) neoficialioje plotmėje bus dedamos ypatingai smurtinės pastangos sumažinti Vakarų valstybių galią ir įtaką kolonijose. Šiame lygmenyje nebus jokių stabdžių. Kolonijų valdžios klaidos ir silpnumai bus negailestingai parodomi ir išnaudojami. Liberali visuomenės nuomonė Vakarų valstybėse bus panaudota susilpninti kolonijų valdymui. Bus skatinamas kolonijų gyventojų priešiškumas. Ir kol pastarieji bus skatinami siekti nepriklausomybės nuo Vakarų, Sovietų dominuojami marionetiniai politiniai dariniai ruošis perimti valdžią, kai tik kolonijos gaus nepriklausomybę.

(c) vyriausybėms, kurios stovės Sovietų tikslų kelyje, bus daromas spaudimas pašalinti jas iš valdžios. Tai gali nutikti vyriausybėms, kurios tiesiogiai priešinsis sovietų užsienio politikos tikslams (Turkija, Iranas), kurios užtveria savo teritoriją komunistinei veiklai (Šveicarija, Portugalija), arba kurios per stipriai konkuruoja, kaip Anglijos leiboristų vyriausybė, moralinio dominavimo plotmėje tarp tų visuomenės elementų, kurie yra komunistų dominavimo taikinys (kartais šie du visuomenės elementai sutampa. Tuomet komunistų opozicija tampa ypač bauginanti ir žiauri).

(d) užsienio šalyse komunistai, kaip taisyklė, dirbs tam, kad sunaikintų visas nepriklausomybės formas: asmeninės, ekonominės, politinės, moralinės. Jų sistema gali tvarkytis tik su individais, kurie pajungti visiškai aukštesnės valdžios malonei. Todėl asmenys, kurie finansiškai yra nepriklausomi, kaip individualūs verslininkai, savininkai, sėkmingi ūkininkai, menininkai ir visi tie, kurie yra vietiniai lyderiai arba turi vietinį prestižą, kaip populiarūs dvasininkai arba politikai, yra blogis. Ne atsitiktinai net SSSR vietiniai pareigūnai yra mėtomi iš vienos vietos į kitą, kad neįleistų šaknų.

(e) viskas bus daroma supjudyti Vakarų valstybes. Anti-britiškos kalbos bus skleidžiamos tarp amerikiečių, anti-amerikietiškos tarp britų. Kontinento gyventojai, įskaitant Vokietiją, bus skatinami nekęsti abiejų anglo-sakso valstybių. Įtarinėjimai bus sustiprinami, o kur jų nėra - pasėjami. Visos pastangos bus dedamos sąjungų ir susitarimų tarp [akivaizdžiai praleista] , kuriems Rusija nepriklausys, diskreditavimui ir žlugdymui. Tokiu būdu, visos tarptautinės organizacijos, atsparios komunistų įtakai ir kontrolei, ar tai būtų katalikiškos, [praleista] tarptautinėms ekonomikos problemoms, ar tarptautinės karališkos, aristokratijos brolijos, turi tikėtis užpuolimo iš daugelio, ir dažnai [praleista].

(f) Bendrai, visos Sovietų pastangos neoficialioje tarptautinėje plotmėje bus negatyvaus ir naikinančio charakterio, sukurtos išsekinti jėgų šaltinius ten, kur tiesioginė sovietinė kontrolė nepasiekia. Tai kaip sykis atitinka pagrindinį Sovietų instinktą, kad negali būti jokio kompromiso su konkuruojančia valdžia, ir kad konstruktyvus darbas įmanomas tik įsigalėjus komunistinei valdžiai. Bus daromas reiklus, nenuilstantis spaudimas infiltruoti ir užimti pagrindines pozicijas užsienio valstybių valdžios aparate, ir ypatingai policijos aparate. Sovietų režimas yra policinis režimas savo aukštumoje, subrandintas carinės policijos tamsiojoje intrigų pasaulio pusėje, įpratęs mąstyti vien policiniais terminais. To nevalia pamiršti suvokiant sovietų motyvus.

5. Praktinės išvados JAV politikai

Apibendrinus, mes turime reikalą su politine jėga, fanatiškai tikinčia, kad su JAV negali būti jokio nuolatinio sutarimo, kad pageidautina ir net būtina suardyti mūsų visuomenės vidinę harmoniją, sugriauti mūsų gyvenimo būdą, sutrypti mūsų valstybės tarptautinį autoritetą tam, kad sovietų valdžia būtų saugi. Ši politinė jėga yra visiškai pavergusi vienų iškiliausių pasaulio žmonių energiją, ir visiškai valdo turtingiausios pasaulio valstybės resursus, ir ši jėga kyla iš gilaus ir galingo rusiško nacionalizmo. Ji turi išvystytą ir plačiai iškerotą aparatą, skirtą įtakoti kitas valstybes, kuris yra nepaprastai lankstus ir universalus, kuris valdomas žmonių, kurių patirtis ir gabumai pogrindinei veiklai yra galbūt net unikalūs žmonijos istorijoje. Ir matomai, ta jėga realybę suvokia ne remdamasi faktais. Tai jėgai gausus objektyvių faktų apie žmonių visuomenę rinkinys nėra, kaip mums, matas, pagal kurį mūsų požiūris yra nuolatos patikrinamas ir keičiamas, jiems tai yra kratinys, iš kurio atsitiktinai ir tendencingai traukiami pavieniai faktai tam, kad paremtų išankstinį jau suformuotą požiūrį. Tenka pripažinti, vaizdas yra nemalonus. Kaip su tą jėga tvarkytis yra be abejonės sunkiausias uždavinys, su kuriuo mūsų diplomatija buvo susidūrusi, ir tikėtina sunkiausias, kada nors būsiantis. Nuo to mums ir reikia pradėti savo darbą. Šis uždavinys turi būti sprendžiamas su tuo pačiu kruopštumu ir rūpesčiu, kaip buvo sprendžiama karo strategijos problema, ir, reikalui esant, su ne mažesnėmis planavimo pastangomis. Aš čia negaliu mėginti pateikti visų atsakymų. Bet norėčiau pateikti mano įsitikinimą, kad ta problema yra mūsų jėgoms, ir kad tam neprireiks generalinio karinio konflikto. Šiam įsitikinimui paremti norėčiau pateikti keletą padrąsinančių pastebėjimų:

(1) sovietų valdžia, skirtingai nuo hitlerinės Vokietijos, nėra schematiška ar avantiūristinė. Ji nesinaudoja fiksuotais planais. Ji be reikalo nerizikuoja. Kurčia argumentų logikai, ji yra labai jautri jėgos logikai (Impervious to logic of reason, and it is highly sensitive to logic of force). Dėl tos priežasties, ji gali lengvai atsitraukti, ir paprastai atsitraukia, kai sutinka stiprų pasipriešinimą. Todėl, jei priešininkas turi pakankamai jėgos ir parodo pasiryžimą ją panaudoti, jam retai tą prireikia daryti. Jei situacija yra tinkamai valdoma, tikėtina apsieiti be jėgos panaudojimo.

(2) palyginus su visu Vakarų pasauliu, sovietai vis dar yra gerokai silpnesnė jėga. Todėl sovietų pasisekimas labai priklausys nuo susitarimo, tvirtumo ir jėgos, kuriuos Vakarų pasaulis sugebės pademonstruoti. Ir tai yra tas faktorius, kuris priklauso nuo mūsų.

(3) sovietų sistemos, kaip vidinės santvarkos, gyvybingumas dar nėra galutinai įrodytas. Dar turi būti pademonstruota, kad ji gali išgyventi pagrindinį išbandymą: pasikartojantį valdžios perdavimą iš vieno asmens ar grupės kitam asmeniui ar grupei. Lenino mirtis buvo pirmas toks valdžios perdavimas, kurio pasekmės purtė sovietų valstybę 15 metų. Po Stalino mirties ar atsistatydinimo bus antrasis. Bet net tai nebus paskutinis išbandymas. Sovietų vidinė sistema dėl nesenų teritorinių išsiplėtimų patirs serija papildomų sunkumų, kurie kadais jau pasirodė brangiai kainuojantys carinei Rusijai. Mes įsitikinę, kad dar niekada nuo pilietinio karo pabaigos Rusijos masės nebuvo emociškai labiau nutolę nuo Komunistų partijos doktrinos, kaip yra šiandien. Rusijoje partija dabar tapo dideliu ir (šiam momentui) labai efektyviu diktatūros aparatu, bet ji nebėra emocinio įkvėpimo šaltinis. Todėl sovietų sistemos vidinė darna ir pastovumas neturi būti laikomi įrodytais.

(4) visa sovietų propaganda už sovietų saugumo sferos yra iš esmės negatyvi ir ardanti. Todėl turėtų būti gana lengva jai pasipriešinti panaudojus protingą ir tikrai konstruktyvią programą. Dėl šių priežasčių manau, kad problemą, kaip elgtis dėl Rusijos, mes galime spręsti šaltakraujiškai ir ramiai. Norėčiau pateikti savo sekančius komentarus-išvadas, ko mes turėtume imtis:

(1) mūsų pirmas žingsnis turi būti suvokti santvarką, su kuria mes turime reikalą, atpažįstant jos esmę. Mes turime ją studijuoti su tą pačia drąsa, kaip daktaras studijuoja nevaldomą ir nepaklusnų individą, išlaikant atstumą, objektyviai, nesileidžiant emociškai išprovokuojamam ar išvedamam iš pusiausvyros.

(2) mes turime rūpintis, kad mūsų visuomenė būtų supažindinama su Rusijos situacija. Man sunku pervertinti to svarbą. Spauda viena tai negali atlikti. Tai turi būti daroma vyriausybės, kuri apie praktines problemas neišvengiamai yra geriau informuota ir labiau patyrusi. Mes neturime bijoti informacijos. Aš įsitikinęs, kad šiandien būtų daug mažiau isteriško anti-sovietizmo mūsų šalyje, jei žmonės būtų labiau susipažinę su situacija. Pavojingiausia ir labiausiai gąsdinanti yra nežinomybė. Taip pat galima nesutikti, kad atskleidimas mūsų nesutarimų su Rusija gali pakenkti Rusijos-Amerikos santykiams. Mano nuojauta, kad jei tokia rizika ir reali, tai geriau jos imtis dabar, nei vėliau. Bet aš nematau, kuo mes galėtume rizikuoti. Mūsų interesai šioje šalyje, net ir po didžiulio draugystės demonstravimo Rusijos žmonėms, yra labai nedideli. Mums nereikia apsaugoti jokių investicijų, jokios rimtos prekybos, beveik nėra piliečių, kuriuos reikia apginti, mažai kultūrinių kontaktų, kuriuos reiktų išlaikyti. Mūsų vienintelis interesas labiau yra tai, ką mes tikimės pasiekti, negu tai, ką mes dabar turime; ir aš esu įsitikinęs, kad mūsų šansai realizuoti savo viltis bus geresni, jei mūsų visuomenė bus apšviesta ir mūsų santykiai su Rusija bus pagrįsti realistiška ir šaltais faktais paremta baze.

(3) daug kas priklauso nuo mūsų visuomenės sveikatos ir energijos. Pasaulinis komunizmas yra kaip piktybinis parazitas, kurs maitinasi tik nesveiku audiniu. Tai yra ta vieta, kur mūsų vidinė ir užsienio politika susitinka. Kiekvienas drąsus ir ryžtingas žingsnis, skirtas išspręsti mūsų visuomenės vidines problemas, padidinti pasitikėjimą savimi, sutvirtinti discipliną, moralę ir bendrumo dvasią yra diplomatinė pergalė prieš Maskvą, kuri verta tūkstančio diplomatinių notų ir bendrų pareiškimų. Jei mes negalėsime atsikratyti fatalizmo ir abuojumo spręsdami savo pačių visuomenės trūkumus, Maskva tuo naudosis - Maskva tiesiog negali susilaikyti tuo nepasinaudojus savo užsienio politikoje.

(4) mes turime suformuluoti ir pateikti kitoms nacijoms daug pozityvesnį ir konstruktyvesnį pasaulio paveikslą, kurį mes norėtume matyti, nei mes pateikdavome praeityje. Nepakanka vien raginti žmones kurti santvarką, panašią į mūsų. Daugelis užsienio žmonių, bent jau Europoje, yra pavargę ir išsigandę. Jie daugiau suinteresuoti saugumu, nei abstrakčia laisve. Jie nori nurodymų labiau nei pačių atsakomybės. Mes turime gebėti jiems tai suteikti geriau, nei gali rusai. Ir jei mes to nepadarysime, tą padarys rusai.

(5) pabaigai, mes turime drąsiai ir pasitikėdami laikytis savo metodų ir nenukrypti nuo mūsų visuomenės įsivaizdavimo. Nes dienos gale, didžiausias pavojus, kuris mums gali nutikti sprendžiant sovietinio komunizmo problemą, yra tai, kad mes tapsime tokie patys, kaip ir tie, su kuriais mes kovojame.

KENNAN 800.00B International Red Day/2 - 2546: Airgram

Šaltiniai:

http://en.wikisource.org/wiki/The_Long_Telegram,

Keene, George, “Photocopy of Long Telegram -- Truman Library”, Telegram, George Kennan to George Marshall February 22, 1946. Harry S. Truman Administration File, Elsey Papers.

http://www.trumanlibrary.org/whistlestop/study_collections/coldwar/documents/pdf/6-6.pdf