Jaunoji kalinė
| Jaunoji kalinė Andrė Mari Šenjė |
|---|
| Vertė Vytautas Mačernis. |
<poem>
„Javo varpa gimus noksta dalgio smūgiui;
Vynuogių šakelė, preso nepabūgus,
Geria visą vasarą aušrų šviesas.
Aš – jauna, graži tartum šakelė toji, –
Nors dabar vargai ir nuobodis kamuoja,
Dar nenoriu mirti ir užmerkt akis šviesias.
Stoikas sausom akim į glėbį mirčiai skrieja; Aš – verkiu ir vėl tikiuos; prieš juodą šiaurės vėją Galvą iškeliu ir stoviu išdidi. Jei yra sunkių dienų, ach, kokios kitos gražios! Eh! ar ne medus palieka kartėlio nemaža? Ir kurgi jūra būna visada rami?
Širdyje iliuzija gaivinanti gyvena, Ir kalėjime veltui krūtinę mano Slegia mūrai… Aš turiu vilties sparnus: Philomelė, iš medžiotojo rizgų išsprukus, Laimingesnė gieda ir vikriau padangėj sukas, Skrisdama per neaprėpiamo dangaus laukus.
Aš gimiau, tai – mirt? Ramiai miegu aš savo miegą Ir keliuos rami. Budėjimas ir sapnas niekad Dar nebuvo sąžinės graužimo pažeisti. Rytą juokias, sveikina mane visų nušvitę akys, O nuliūdę širdys, pasirodžius man čia, plaka Dideliu džiaugsmu ir didele viltim.
Mano tai gražiai kelionei taip toli dar galas! Aš einu ir guobas, stovinčias abipus kelio, Dar tiktai pirmąsias praėjau. Aš gyvenimo vos pradėtoj puotoj pakėliau Ir prie lūpų spaudžiau taurę tartum gėlę Tiktai vieną momentą, tik ne daugiau.
Aš esu pavasaris ir noriu pjūtį pamatyti; Tartum saulė, eidama nuo vieno iki kito ryto, Noriu aš pabaigti apskritus metus. Aš – gėlė ant virpančio kotelio, sodų grožis – Temačiau tik ryto ugnį, žiedui atsivožus, O norėčiau dar regėti vakaro gaisrus.
Atsitolink nuo manęs, mirtie blyškioji! Tu palauk! Tu eik paguost širdžių, kurias kamuoja Gėda, baimė ir niūrioji neviltis. Man Pales dar daug žalių užuovėjų žadėjo, Mūzos daug koncertų, bučinių daug mylimieji; Aš nenoriu mirti ir užmerkt šviesias akis“.
Ir taipos liūdna, ir kalinė – manoji lyra Išsibudino, nugirdo tas raudas, tą balsą tyrą, Tuos jaunos belaisvės troškimus, Ir, numetus slogią naštą valandų glebiųjų, Suskandavo, sekdama dėsnius eilių švelniųjų, Lūpų, vos pražydusių ir naivių, žodžius.
Iš kalėjimo tos dainos, – liudytojai harmoningi – Kiekvienam, pamilusiajam poilsį prasmingą, Daug svajonių apie gražią kalinę atneš: Puošė gracija jos paprastas kalbas ir veidą; Ir kaip ji bijosis pamatyti saulę nusileidžiant Tie, kurie gyvena, pamilę ją kaip aš.
Šarnelė, 1944.IV.7