Joniukas
| Joniukas Jonas Biliūnas |
|---|
| Parašyta 1906 m. balandžio mėn. Zakopanėje. |
Šeštų metų Joniukas – jau piemuo. Gano jis žąsis. Tiesa, tos žąsys svetimos. Bet Joniukas ir neatmena, kad jo tėvelis būtų kada nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, jeigu jis gyvena miestely, tokioj sugriuvusioj nedidelėj trobelėj, ir žemės vieną mažą darželį teturi (ir tas, sako, esąs žydo Iršos). O ir tėvelio dabar nebėra. Kur jis yra, Joniukas pagaliau gerai nežino. Tik atmena, kad buvo apsiniaukusi, liūtinga diena, kai tėvelis su maišeliu ant pečių iš namų ėjo. Joniukas kaip tik tą dieną tupėjo susirietęs ant suolo: tai dairėsi bailiai po trobelę, tai žiūrėjo, kaip dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba vyniodamies tarsi gyvi šliaužė per stiklą žemyn. Seniau tokią dieną Joniukas neiškęsdavo; atsiklaups, būdavo, ant suolo, primygs į šlapią stiklą savo pirštelį ir trina trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika. Bet tuo kartu bijėjo: matė, kad visi nusiminę, tyli; tėvelis susirūpinęs avėsi kojas, motutė, mažąjį broliuką ant kelių turėdama, kniukčiodama verkė.
Atmena Joniukas, kad atėjo tada keletas moterų ir dėdė Jokūbas tėvelio išleistų. Visi dūsavo, dejavo, kalbėjo, kad reiksią toli, labai toli keliauti, kad ten galį užmušti, – ir kiekvienas prašė dievo, kad tik nors gyvas grįžtų.
Nesuprato gerai Joniukas, ką tas visa reiškia, bet ir jo mažą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėje suspaudė. O kai tėvelis visiems pradėjo sudie sakyti, kai motutė pradėjo balsu raudoti, Joniukas nušoko nuo suolo, nusitvėrė tėvelį už skverno ir verkė, verkė, visas drebėdamas, net jam gerklytė užkimo: jautė, kad atsitiko baisi, didelė nelaimė...
Tėvelis jį apkabino, pabučiavo galvon ir peržegnojo; paskum užsimetė ant pečių maišelį ir, visų lydimas, išėjo pro duris...
Ir ligi šios dienos nebematė Joniukas savo tėvelio. Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainio ar saldumynų nupirkęs. Paliko Joniukas trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo, kaip tėvelį, – labiau jos bijojo. Girdėjo kalbant, kad ta motutė esanti jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę, kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi. Ką tas reiškia, Joniukas gerai nesuprato, tik matė, kad mažąjį broliuką antroji motutė daug labiau mylėjo, tuo tarpu jį labai dažnai ir skaudžiai baudė, visados barė. Ir Joniukui labai dabar buvo gaila savo tėvelio, bet kur jis yra ir kada pagrįš, apie tai paklausti motutės bijojo. Matydamas motutę turinčią ant savo kelių mažąjį broliuką, ne kartą ir jis norėdavo prieiti taip pat prie jos prisiglausti; jautė, kaip tat gera turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis paliko nekaip pirma. Dažniausiai sėdėjo per dieną ant krosnies, nes lauke buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė pradėdavo ant jo bartis, jis nulįsdavo pačian šakalynės kampelin ir iš tenai žiūrėdavo kaip kačiukas savo didelėm šviesiom akelėm. Tenai tupėdamas matė ateinančias apsilankytų pas motutę moteris, girdėjo, kaip motutė skundėsi,kad nėra ko valgyti, trūksta duonos, ir kalbėjo, kad jį, Joniuką, reiksią leisti piemenautų, jeigu tik kas pliimsiąs, nes namie toks tik duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko. Moterys lingavo savo galvas, pritardamos motutei, ir pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis sustodavo gomury.
Pagaliau vieną dieną prieš velykas pamatė nuo krosnies Joniukas, kad trobelėn įėjo kažin koks nepažįstamas žmogus, raudonais kailiniais apsivilkęs, ir, pagarbinęs dievą, paklausė motutės:
– Na, kur gi tamstos piemuo?
Joniuko širdis sudrebėjo, tuos žodžius išgirdus.
Motutė liepė jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti „dėdei“ ranką.
Nepažįstamas dėdė apžiūrėjo Joniuką iš visų pusių, pakraipė galvą ir tarė:
– Ar nebus tik per mažas?
Paskui, prisikimšęs tabokos ir užsidegęs pypkę, pridūrė:
– Na, kai žąsims ganyti, bus geras ir toks. Kiekgi tamsta už jį norėtum?
Joniukas girdėjo, kaip „dėdė" pradėjo su motute derėtis, kaip motutė prašė nors sykelį bulvių pridėti, matė, kaip tas „dėdė" padavė motutei popierinį pinigą, ir suprato, kad jam su tuo žmogum reiks važiuoti.
– Na, taisykis, važiuosiva, – tarė „dėdė". – Nebijok, gerai tave laikysiu: kasdien tris kartus lupsiu, kartą valgyti duosiu.
Taip pasakęs, susijuokė. Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė to „dėdės", kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie negera buvo ant krosnies tupėti, išvažiavo apsiašarojęs, dar labiau susitraukęs nekaip pirma.
Bet ir naujojoj vietoj Joniukas iš palengvo apsiprato. Teisybė, tetulė buvo pikta, dažnai jį siuntinėdavo, dar dažniau bardavo, o ne kartą ir suduodavo, bet užtatai valgyt čia daugiau gaudavo nekaip namie. Iš pradžios jį pristatė prie mažo vaiko. Bet kai atšilo ir pradėjo skilti žąsiukai, naujas darbas atsirado: reikėjo jie lesinti ir saugoti. Kai visai sušilo, tetulė sudėjo žąsiukus anderion, išnešė pakluonės pievon, parūkė švęstomis žolėmis ir paleido ganytųs. Joniukas juos ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kai žąsiukai pasiūgėjo, turėjo Joniukas kartu su kitais sodžiaus vaikais laukan juos varytis, – ir kartu ganė. Nors iš pradžios šalta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui: buvo ne vienas, krūvoj su kitais lakstė, žaidė.
Iš lauko matos nelabai toli miestelis, kur jo motutė gyvena; aplinkui gano galvijus, kur ne kur pakrūmėmis ilsis arkliai. Visi šitie daiktai Joniukui nežinomi, neregėti. Mato, kaip sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti; mato, kaip važinėja, ir jis norėtų važinėti, nes prie tėvelio nebuvo to mėginęs, patyręs; girdi, kaip sodžiaus jaunimas arba ir piemenys dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: tokios tos dainos linksmos, malonios. Klausos jų, ir jam taip gera, ramu randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma, širdį aukštyn kelia.
Nėr žinios, kodėl Joniukui labiausiai patiko daina, kurią pirmą kartą sodžiuje išgirdo. Tos dainos Joniukas nemoka, tik kelis žodžius žino, bet jam ir tų pakanka: varinėjas savo žęseles po lauką ir šaukia kiek tik galėdamas:
- Ak vija, panavija,
– Ką tu čia dainuoji? – klausia jo kartą Morkūno Antanas, grįždamas iš lauko mėšlą nuvežęs.
- Ak vija, panavija,
Šaukia dar labiau Joniukas, norėdamas pasigirti, ir godžiai žiūri į Antano vežėčias.
„Tai kad man taip pasivažinėti!" – pereina jam per galvą mintis.
Norėtų paprašyti Antano, bet nedrįsta: juk nei karto dar nėr važinėjęsis.
– Sėsk ratuos, pavažinėsiu, – sako Morkūno Antanas, tarsi suprasdamas Joniuko slaptą norą. – Tik žiūrėk – visą laiką dainuok, kai tave vešiu.
Joniukas prašvinta iš džiaugsmo, meta savo žąsis ir sėdas ratuosna.
– Na, dainuok! – sako Antanas ir sukerta arklį.
Ratai dardėdami ir šokinėdami rieda keliu, krato Joniuko kūną, bet jis iš visos galios šaukia vis tą patį:
- Ak vija, panavija,
– Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? – klausia Antano sodžiuj.
– Lauke.. – atsako juokdamasis Antanas. – Kad pavažinėčiau, sutiko man dainuoti.
Visi iš to sumanymo juokias visiems jis kažin kodėl tuojau patinka. Kada Joniukas grįžta laukan, kiekvienas susitikęs važiuotas prašo jo sėstis ir liepia dainuoti. Po visą sodžių sklaidos skardus mažo vaiko balsas:
- Ak vija, panavija,
– Na, čiagi ar ne Šeškaus piemenį vežiojas? – sako vyras, stovėdamas vienam kieme.
– Nagi mat, užkankins vaiką, – gailestauja, žiūrėdama i Joniuką, moteriškė, - nebūtų našlaitis... kiekvienas skriaudžia.
Bet Joniukas linksmas ir laimingas; važinėjas per visą dieną, per visą dieną iš visos galios dainuoja savo dainą, nors ratai be perstogės krato jo kūną, drebina plaučius krūtinėje, nors jam sopa gerklę ir balsas užkimo. Bet dainuoja, kad tik jį daugiau pavažinėtų, nes juk niekados jis dar nėr važinėjęsis. Važinėjasi Joniukas per visą mėšlavežtį, per visą mėšlavežtį dainuoja savo dainą – užmiršta savo žąsiukus ir šeimininkus. Tik prievakariais suranda tuos žąsiukus ir varos namo.
Varos jis vieną vakarą žąsis ir mato: dviejų žąsiukų nėra.
„Blogai, – dilgteli jam galvon, – pamatys tetulė, kas tada bus?"
0 tetulė kaip tyčia stovi prie vartų, laukia.
– Ar visi? – klausia ji ir pradeda žąsiukus skaityti...
– Dviejų trūksta! – surinka. – O tu, paršai, tai taip daboji?..
Ir, pripuolus prie Joniuko, pradeda kumščiuoti:
– Greičiau eik, suieškok: nesurasi – visą kailį išpersiu!..
Joniukas išlaksto visą sodžių ir lauką – nėra. Nuliūdęs grįžta pas šeimininkus. Visai tenai neitų, bet kur dėtis. Ir Joniukas nedrąsiai atidaro trobos duris, nori nepasergėtas įeiti ir atsigulti. Bet tetulė taip pat išlaksto visą sodžių, nesuranda žąsiukų ir, sugrįžus namo, puola į lovą, nutraukia nuo jos įsikniaupusį Joniuką ir lupa jį, lupa.
– Tau važinėtis, važinėtis!.. – rėkia ji nesavu balsu, kirsdama jam žabine per pečius, per nugarą, per pakinklius.
Joniukas vyniojas ir raitos kaip deginamas, bet negali ištrūkti iš jos stiprių rankų. Nuo išgąsčio ir ašarų jam kvapą užgniaužia. 0 ji numeta jį ant žemės, primyga koja ir duoda, duoda. Kai pati priilsus paleidžia Joniuką, jis negali nuo žemės atsikelti – taip jam visus sąnarius sopa, ir tik kniukčiodamas verkia. Tik tik užsirita ant lovos ir ilgai nemiega. Pirmą kartą jo mažoj galvelėj pradeda gimti karčios mintys. 0, jo niekados taip skaudžiai niekas nebaudė: nei motutė, o tuo labiau tėvelis. Ir jam taip sunku randas, kad jis ne namie, ne su tėveliu kartu. Bet miegas visa nuramina, ir Joniukas užminga...
Tačiau kitą dieną, anksti rytą žąsis laukan varydamas, jis aiškiai prisimena, kas atsitiko, ir jaučia sopėjimą dar visam savo kūne.
Gal greitai visa būtų užmiršęs, bet vidurdienį ateina laukan pažiūrėtų dėdė, randa jį su kitais vaikais žaidžiant, o žąsis toliau ir nutvėręs skaudžiai primuša. Joniukas ištrūkęs lekia prie žąsų ir, susirietęs ant ežios, skurdžiai rauda... Ne, pas tėvelį niekados to būtų neatsitikę. Ir Joniukas vėl atsimena namus, motutę. Jam dilgtelia galvoje, kad jau tėvelis gal sugrįžo. Ir toks noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų. Pats nejusdamas, pradeda tolintis nuo žąsų į miestelį: šitai jau visas nuo kalnelio matyti – ir bažnyčia, ir namai; tuojau už upės ir jo tėvelio trobelė. Ir Joniukas jau greitais tvirtais žingsniais skuba miestelin, kuone tekinas. Jis nieko kita nenori, tik trobelėn įeiti ir pažiūrėti, kas tenai dedas. 0 ką, jeigu ras tėvelį! Ir Joniuko krūtinėje smarkiai pradeda plakti širdis...
Šit upė ir tiltas, šitai nebetoli ir tėvelio namelis. Prisiartinęs prie namelio, Joniukas apsistoja, tarsi nedrįsdamas toliau eiti. Bet, pastovėjęs kiek, bailiai atidaro trobelės duris ir įeina vidun. Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maišelis, tas pats maišelis, kurį tėvelis, išeidamas iš namų, kadaise ant pečių išsinešė. Maišelis padėtas ant suolo, netoli durų, tik dabar jis supurvintas ir tarsi nelaimingas. Joniukas žvilgteri į visas puses, ar nepamatys tėvelio. Bet tėvelio nėra. Tik mato Joniukas ant suolo sėdinčią motutę su broliuku ir tetu- lę Uršulę. Motutė rauda.
Joniukas nustebęs žiūri į jas ir girdi:
– Tai tamstai iš valsčiaus maiše1į atnešė? – klausia tetulė Uršulė.
– Iš valsčiaus, kūmyte, iš valsčiaus, – atsako kniukčiodama motutė ir apsiašarojusi gailestingu balsu skundžias: – Jau nebesugriš mano balandėlis vargintojėlis, pūsta jo kaulai tolimoj, nežinomoj šalelėj; nebėr mano darbininkėlio, kur aš dėsiuos varguolėlė...
– O tu mano našlaitėli, nebėr tavo tėvelio, – kalba tetulė Uršulė, žiūrėdama į Joniuką.
Girdi tą Joniukas ir visas nutirpsta, akys pradeda jam greitai greitai mirksėti, ir didelės ašaros, šviesios kaip krikštolas, rieda jam per veide1į.
– Kur aš dabar dėsiuos, iš ko gyvensiu! – dejuoja motutė...
Staiga, tarsi tik dabar pamačiusi Joniuką, žiūri motutė į jį išsigandusiom akim ir pradeda šaukti:
– Na, šitas ko gi čia atėjo, dar to nebuvo! bene tik pabėgo nuo šeimininkų?
– Sarmatykis, kūma, toks mažas vaikas... – nori užstoti Joniuką tetulė Uršulė.
– Iš akių matau, kad pabėgo! Kur tavo žąsys? – šaukia ant Joniuko apsvaigusi nuo nelaimės motutė.
– Lauke... – sako pabalusiom lūpom Joniukas.
– Aa, lauke! Dieve mano, dieve mano! - skundžiasi motutė. – Išvaryti gali šeimininkai, kur aš jį dėsiu?!
Nebesižinodama pati, ką daranti, prilekia motutė prie krosnies, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris.
Išsigandęs, tik gyvas, sprųnka Joniukas iš trobos ir kiek tik galėdamas bėga atgal. Dar ilgai girdi užpakaly motutės balsą ir bijo atsigręžti.
Parbėgęs laukan, prie savo žąsų, vos tik begali kvapą atgauti. Pailsęs puola ant ežios ir pradeda gailiai, skurdžiai raudoti.
Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagųs, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę...